2011-ųjų Kalėdos. Nesinori net kažkuo girtis – gal dėl to, kad girtis tiesiog nemėgstu. Kitaip sakant, viskas puiku. Savo vietose, nei per daug, nei per maža. Priešprieša tam, ko vertė klausytis prieš keletą metų – „Mažai ateities“. Susikišk tą mažumą, jei lengvai sulįs.
Bilietą nusipirkau kiek galėjau anksti. Praėjus mažiau nei parai nuo to, kai pamačiau skelbimą, ramiai pranešantį – Andrius Mamontovas, Forum Palace, gruodžio 26. Jokios pompastikos, nieko nereikalingo. Vardas viską pasako už save. Tai buvo Kalėdinė dovana sau pačiam. Po kelių dienų nusprendžiau – geresnės dovanos tikrai negausiu. Net purčiau galvą, kai apie tai pagalvodavau. Pastaroji savaitė sako ką kitą – geresnę tikrai gavau. Nepamatuojamai geresnę.
Antrąją Kalėdų dieną laukiau tik devynioliktos valandos. Traukinyje ant kelių gulėjo Haruki Murakami 1Q84. Karštas vynas Rotušės aikštėje sukėlė juoką. Naujutėlaitis receptas – pakaitink sultis įberdamas cinamono ir pavadink tai vynu. Vėliau neminėtiname restorane, tokiame, kurį Murakami pavadintų „greito maisto restoranų tinklo“ užsakiau tiek pat neminėtino maisto, vėl skaičiau knygą. Pakeliui į areną ėjau paupiu bei gėriau danišką alų, galvodamas, kaip gera būtų gurkštelėti gintarinio.
Buvau vienas pirmųjų, kurie laukė prie arenos durų. Kai iš pažiūros jaunučiai vaikinai bei merginos ant nediduko stalelio išdėliojo muzikanto atributiką – kompaktinius diskus, marškinėlius – buvau pirmasis, kažką įsigijęs. Atidarius rūbinę mano paltas pirmasis buvo iškeistas į menką plastmasinį žetoną. Užsiėmiau pirmą vietą eilėje prie durų bei niekam neleidau jos užimti. Atsidarius durims pirmas pakišau bilietą, didžiuodamasis tuo, kaip man sekasi. Ir galų galiausiai – užsiėmiau geriausią vietą pirmojoje eilėje.
Artėjant renginio pradžiai grojo Red Hot Chili Peppers muzika. Prisiminiau prieš kelias savaites vienos dėstytojos tartus žodžius: Is your groupmate not here because he`s standing in the row to get the ticket to RHCP? Nurimau, kai nepaklausė, ar pats tokioje stovėsiu. Išgirdęs Kiedis vokalą apsidžiaugiau, kad koncerto Lietuvoje dieną šioje šalyje nebebūsiu. Dėl tam tikrų priežasčių nenoriu, kad mane ir tą muziką sietų bent menkas, kad ir nepastebimas ryšys.
Keli žiūrovų raginimai pasirodyti buvo nenusisekę. Galop akių kamputy pasirodė pats Mamontovas, vienas pats, be kolegų. Galvojau, apkursiu. Dabar manau, neapkurtau dėl veide spindėjusios plačios šypsenos. Troškau, kad jis grotų tas dvi dainas, dėl kurių, galima sakyti, ir atėjau. Žinojau, galimybių nedaug. Vyliausi. Po kelių akimirkų, skirtų gitaros derinimui, ausis pasiekė „Rudenio vėjo“ akordai. Pirmąją iš dviejų jau išgirdau. Žodžiai lyg nematoma bei nepertraukiama kraujo srovele sruvo pro lūpas. Mačiau save ir artimą. Vėją bei Raganą. Raganos švilpia... Vėjas beprotis... Prisiminiau bičiulio prieš koncertą tartus žodžius – ‚šiwakar salėje būsi gerbėjas nr.1 Mamontowas turėtų tai žinoti J“ Negi tikrai žinai, dingtelėjo mintyse.
Po pirmosios dainos prisijungė Lukošius ir kompanija. Po salę pirmyn atgal aidėjo dar devyniolikos dainų skambesiai. Pusė naujų, pusė senų. Senų laukiau labiau, nereikia nė klausti, ar ne? Palydėta „Tavo svajonės“, „Šviečiančio ryto“, „Balso“ grojo ir ta antroji, kurios patyliukais, niekam nesakydamas, tikėjausi sulaukti. Vien tam, kad antrąsyk per Kalėdas padaryčiau vieną ir tą patį. Šįkart svariau. Leisti susidurti šviesiai dabarčiai bei miglotai praeičiai. Leisti rudenio vėjui sudaužyti į šipulius visa, kas liko iš „Aukštai danguj“. Po visko šios dainos klausiau tik porą kartų. Tačiau stovėdamas per porą metrų nuo Mamontovo atsiminiau visus žodžius. Po kiekvieno posmo mintimis kuždėjau „Die die die, my darling“ eilutes. Ir tikrai mirė. Savo akimis mačiau, kaip viską nužudžiau darkart. Šįkart nebeprikeliamai. Aukštai danguj, toli toli, kur tik ranka pasiekt gali... Dabar tai tik mano pasaulio dalis. Be jokių question-mark. Negi tikrai žinai, antrą sykį dingtelėjo mintyse. Negi tikrai žinai, Andriau?
Vėliau dingtelėjo ir trečiąkart. Lyg skaitydamas mano bičiulio mintis jis atsistojo tiesiai prieš mane groti gitara. Koja per centimetrą nuo ant scenos krašto padėto mano krepšio. Galėjau užuosti Mamontovo kvepalus, sumišusius su prakaitu. Mačiau raukšles ant vyro veido, gyslas ant rankų, atsidavimą grojamai muzikai veide. Nežinojau, ką daryti. Suvokti, kad niekas kitas tuo metu visoje salėje nebuvo taip arti jo, kaip aš, buvo nepakartojama. Stebėjau jį. Galėjau ištiesti ranką ir paliesti gitarą, ištraukti stygą ar atimti mediatorių.
Visa tai baigėsi po geros minutės.
Nesulaukiau trijų dainų, kurias branginu bene labiausiai. Bet tai niekis, manau. Stebėjau dabarties ir praeities mūšį, labai nelygią dvikovą – nuaidėjus paskutiniam akordui rezultatas buvo kiek daugiau nei nepadorus.
Pasibaigus koncertui neskubėjau nešdintis. Po keliolikos minučių Mamontovas grįžo, dalino autografus, fotografavosi. Iš pastato išsinešiau parašą bei kartu darytą nuotrauką, kurios, žinau, neišmesiu.
Kalėdos, atnešusios daug saldaus bittersweet skausmo. Gerklė žuvusi. Delnus maudžia nuo porą valandų trukusio nepaliaujamo plojimo. Kaklas, pečiai, pėdos, keliai, nugara, regis, vakarą buvo išstatyti prieš priešo kariuomenės pulkus sušaudymui. Kūnas suvarpytas, bet pakako vienos suktos šypsenėlės, kad visi, prieš ką kautasi, išnyktų aukštai danguj, toli toli.
AN.
2011.12.27
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
rock on