kartais tiesiog kitaip - pradedi gyvent, klausaisi mėgstamos muzikos, domiesi artimais dalykais, randi kažką naujo. kartais tiesiog kitaip viskas vyksta. lyg žemė būtų vienu centimetru pakrypusi į kairę ar dešinę.
po didžiulių kančių skaitant privalomą literatūrą (net saldžiausi vaisiai vimdo, jei yra priverstinai brukami) trečiąsyk atsiversta haruki murakami knyga "į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės". mane gali sutrypti į dulkes, bet vis vien pasakysiu, kad aukštasis išsilavinimas yra lobis, kuris tiesiog ranka pasiekiamas. va - paimk, baik tik mokyklą, nebūk mulkis ar pusdurnis - ir viskas tavo rankose.
kažkas panašaus. po šitiekos literatūros bei jos teorijų kursų skaitau knygą ir matau tai, ką matyti ir reikėtų. jaučiu ne tai, ką jausti madinga, o tai, ką jausti implikuoja kūrinys. šiek tiek skiriasi nuo paauglystės, ar ne? kadangi esu jau sutryptas apie tokį savišvietos įvertinimą, mąstau, o ką, jeigu murakami būtų palaukęs ir šią knygą parašęs po to, kai atlikėjas, sceniniu vardu the tallest man on earth (kristian matsson), būtų parašęs savo dainą "love is all"? skaitydamas prisimenu dainos eilutes. klausydamas prisimenu murakami tekstą. man tai primena vienį. vieną nuo kito neatsiejamą dalyką.
love is all, from i`ve heard, but my heart`s learned to kill
pamažu kopiu laipteliais į viršų. norisi sakyti - laiptais. žingsniai dideli.
nuoširdžiai,
AN.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
rock on