Lošėjas /pagal Kenny Rogers "The Gambler"/

LOŠĖJAS

Sklinda istorijos, kad tąnakt galėjo būti pasikėsinta į Džono Lenono ir Kurto Kobaino gyvybes, jei jie dar gyventų. Naktis pasitaikė tinkama – smarkūs vėjai, draskę sniegu padengtas senų medžių šakas, stipri pūga, regis, begalinė, užplaukusi dar praeitos dienos rytą. Naktis. Sausio vidurio speigas. Puikus metas kėsintis į gyvybes – juk nieks nesuuostų.

Traukinių stotis. Elektroninis laikrodis ant bokštelio akinamai ryškiai raudonais skaičiais pranešė – artėjo vidurnaktis. Greit turėjo pasikeisti kalendorinė data. Tačiau kai kam pasaulis būtų likęs toks pat bevertis, kai kam – toks pat neįkainojamas.

Karts nuo karto prariedėdavo ilgutėliai prekiniai traukiniai, kelių jų mašinistai gal ir palydėjo akimis stoties pastatą, tačiau nekilo abejonių, kad vos ne kiekvienas nustebo keliasdešimt metrų už stoties, didžiulio tamsaus pastato užuovėjoje pamatę liepsnojantį laužą. Laužas tokiu oru? Juk neįmanoma.

Stoties aikštele perbėgo didelis alkanas benamis šuo. Sustojo, tolumoje įžiūrėjo ugnį ir nepatikliai urgztelėjo. Prisišliejo prie stoties pastato sienos. Nieko negirdėti. Jau per vėlu dirbti. Kurį laiką čia jau nebesitrynė valkatos. Atokiau šuo išgirdo tylius žingsnius, slopinamus sniego patalo bei ūžiančio vėjo. Dar nieko nematyti, tačiau alkanas žvėris jautė – artėja žmogus, kuriam galima būtų įkąsti, o pavykus pargriauti... Jis pasiruošė, visai pamiršęs už nugaros liepsnojantį laužą bei kaulus veriantį šaltį. Sulaikęs kvėpavimą pritūpė, kad jo nebūtų matyti. Akys įsmeigtos į priekį. Žvėris pasiruošęs išsukti ruletę. Galop pavyko įžiūrėti artėjančio žmogaus figūrą. Tai aiškiai buvo senukas, ėjo svyruodamas. Šuo žengė kelis mažyčius žingsnius į priekį, galop, įsitikinęs, kad nėra ko bijoti, puolė artyn, jau šoko kąsti seniui į gerklę, tačiau šis, it būtų tam ilgąlaik ruošęsis, kaip tik tą akimirką iš kišenės ištraukė didžiulį mėsgalį, kurį pametė šuniui prie kojų. Šis sustojo, darsyk nepatikliai urgztelėjo, pauostęs mėsos gabalą stvėrė jį į dantis ir nutipeno tolyn.

- Šįkart laimėjau, - linksmu tonu sau po nosimi tarstelėjo žmogus.

Tai buvo ganėtinai aukštas vyras. Apsimūturiavęs tamsiu šaliku, ant galvos užmaukšlinta sibirietiška kepurė. Ant kojų didžiuliai auliniai batai. Apdriskęs paltas aplipęs sniegu, nebesimatė tikrosios jo spalvos. Rodos, senis visą vakarą prabuvo lauke. Atsidavė gėralų smarve bei rūkalais.

Keletą akimirkų pastovėjęs ir vis dar ieškodamas akimis pradingusio šuns, išgirdo traukinio dundesį. Matyt, prekinis. Matyt, karo gurguolė. Senis kurį laiką nesivargino atsisukti – jo žvilgsnį pagavo visai netoliese nakties tamsą nušvietusi liepsna. Kas per..? Pasvėręs galimybes suvokė, kad nieko nepraras, ten nueidamas ir patikrindamas. Maža ką, gal susidegino žmogus, o ant kaklo bei pirštų liko metalinių papuošalų; visa tai būtų galima pralošti. O gal tai į depresiją puolusi moteris, iš įniršio deginanti vyro turtą. Liepsna per didelė paprastam laužiukui, kokius vasarą susikuria nieko neišmanantys turistai. Čia įdėta aistros, rūpestingumo, mąstė senis.

Tai pirmas kartas per kone kelis mėnesius, kai jis naktį čia ateina, niekad neteko išvysti kažką keisto, neskaitant eilinio šuns bandymo įkąsti. Pastatą, kurio sienas nušvietė liepsna, senis žinojo. Jame negyventa keletą metų. Tad tas, susikūręs laužą, turėjo būti susipažinęs su aplinka – juk nekurtų ugnies tiesiog bet kur.

Keista.

Prekiniam traukiniui visai priartėjus, senis atsisuko ir pamatė, kaip jam moja mašinistas, gal pažinęs, gal šiaip išreikšdamas draugiškumą. Senis mostelėjo ranka, vėl įsistebeilijo į ugnį, akies krašteliu pamatydamas, kaip nušvito traukinio žibintas. Nesureagavo, kaip stoties laikrodyje sužibo ketvertas vidurnaktį, naujos dienos gimimą, pranešančių nulių. Jam tai tiesiog nerūpėjo.

* * *

Žmogus prie laužo sėdėdamas stebėjo ugnį. Šalia mėtėsi pusiau nugertas butelis, kelios nuorūkos. Džiaugėsi, radęs užuovėją, galėjęs užkurti ugnį bei bent kiek apšilti. Gilus žvilgsnis nėsyk nenukrypo nuo ugnies, ilgų lentų, kurias sustatė pusiau stačiomis. Jas rado tame apleistame name, kuriame galvojo pernakvoti, bet pabūgo.

Surinkęs lentas išnešė jas į lauką, tačiau tik tuomet toptelėjo, kad visą dieną siautė pūga. Teko arba pasiduoti, arba rasti užuovėją. Už didžiulės aukštos šoninės namo sienos, priešais dvi aukštutėles senas egles, ją rado. Sunešęs lentas vos ne vos jas padegė, pasinaudodamas tame pačiame pastate rastais apipuvusiais laikraštinio popieriaus lakštais. Girdėjo kelis pravažiuojančius traukinius, bet nė vieno nepalydėjo akimis. Visgi laužui įsiliepsnojus, o buteliui gerokai pratuštėjus, jis išgirdo dar vieno traukinio dundesį. Šįkart atsisuko pažiūrėti. Buvo visas apdriskęs, keletą dienų nesiskutęs, mirgančioje ugnies šviesoje ryškėjo tamsūs ratilai po akimis.

Kurį laiką jis nieko nematė – traukinys riedėjo išjungęs priekinį žibintą. Tačiau pravažiuojant stotį žibintas įsižiebė. Tą trumputį mirksnį prieš įsižiebiant ir prieš apakinant, vyras pamatė žmogaus figūrą.

Traukiniui pravažiavus, vėl įsivyravo tamsa, blaškoma nesustabdomai krentančio sniego. Vyras pabūgęs steibeilijo į tą pusę, kur pamatė siluetą. Oda perbėgo šiurpas, jis ne juokais persigando, bet akių nebenuleido. Galbūt kas nors jo ieško? Visai kaip tuose romanuose, kuriuos taip mėgo skaityti – kai net negali suprasti, kas seklys, o kas sekamasis.

Už kelių prailgusių bei nejaukių minučių iš už sniego bei tamsos šydo išlindo senas žmogus. Žingsnių nebuvo girdėti – sugėrė sniegas, vėjas.

* * *

Kurį laiką jie nepatikliai žvelgė į vienas kitą, nors senio buvo veik nematyti. O štai antrajam nebuvo kur trauktis. Senis mąstė, kad būtų neprošal kaip nors gauti vietą šalia ugnies. Užkalbėti dantį. Nakčia jam nebuvo grįžti, lauke šalta. Laiką leisdamas čia aiškiai nebūtų mirtinai sušalęs. Net stovėdamas keliolika žingsnių nuo laužo jautė, kaip kūnas pradėjo šilti.

- Gal turi ką pralošti? – mąsliai paklausė. Rankos, sugrūstos į kišenes, baugino. Lyg supratęs tai, ištraukė iš kišenių, lėtai žengė artyn.

Ant rankų tamsavo dar nenudžiuvęs, nenuplautas kraujas, likęs nuo mėsgalio, mesto šuniui. Nepastebėjęs to, senis priėjo visai arti, galvodamas, kad vyriškis gan baikštokas, jei išsigando seno žmogaus. Stengėsi užuosti jo baimę, ištyrinėti.

- Ak, tu dėl šių, - pasekęs žvilgsnį mostelėjo kruvinomis rankomis. – Ten yra toks šuo, kuris nuolat kėsinasi mane užpulti. Tad kai tik praeinu pro stotį, kišenėje stengiuosi turėti atšildytos mėsos. Kartais pavyksta jį atbaidyti. Kartais ne. Matai?

Vyras lėtai papurtė galvą, nenusukdamas žvilgsnio nuo svečio.

- Na, naktyje nesimato. Tos rankos randuotos. Tai vis nuo to šuns.

Nusivalęs rankas į paltą apsidairė. Nepasitikėjo vyriškiu prie laužo. Prie kojų mėtėsi pusiau nugertas butelis. Priminė brangų gėrimą. Greta cigarečių pakelis. Tai kiek priminė jį patį, prieš daugelį metų, kai atitrūkęs nuo visko vienas gerdavo brangius išloštus gėrimus. Nejučia pajuto užgimstantį draugiškumo jausmą. O pats žmogus... Atrodė neįtikimai. Gražūs, tvarkingi drabužiai – ilgas paltas iki kelių, tamsios kostiuminės kelnės. Nakties bei ugnies šviesoje švytėjo tobulai nulakuoti batai. Akys išvargusios.

Atrodo, neturi ką pralošti, tik laužą, pagalvojo senis ir vos vos šyptelėjo.

* * *

Išvydęs kraują vyras sustingo. Bijodamas nusisukti stengėsi prisiminti, kur padėjo gelžgalį, kuriuo kurstė ugnį. Kažkur netoli dešiniosios kojos. Permetė mintimis, ar galėtų jį skubiai pasiekti.

Atrodė, kad senis nemelavo. Iš išvaizdos gan tvarkingas, prisižiūrintis. Ištyrinėjo svečią nuo galvos iki kojų. Nerimą kėlė tik pirmasis jo klausimas. „Gal turi ką pralošti?“ Kad ir kaip bebūtų, jis – visiška vyro prie laužo priešprieša. Regis, ir linksmas, ir vis dar gyvybingas, nors senas. Turėjo tai, ko vyras prie laužo ieškojo.

Tačiau kaip suprasti patį pirmąjį klausimą? Gal jis turi pinigų ir galvoja, kad, dėvėdamas gerus drabužius, turiu jų pats? Jei taip, nereikėtų jo paleisti.

- Galiu prisėsti? – paklausė senis.

- Žinoma, - tarstelėjo vyras.

Pats sėdėjo ant senutėlio drėgnoko kelmo, buvo ir dar vienas, tačiau senis atsisėdo tiesiog ant žemės.

- Sušalsi, sėsk ant kelmo.

Senis, regis, nė neišgirdo. Giliai atsidusęs nusibraukė sniegą nuo palto rankovių, elgėsi taip, lyg prie laužo šildytųsi vienas pats. Ugnis masino žvilgsnį. Staiga jam toptelėjo, kad būtent dėl vietos šalia ugnies kadais kildavo didžiausi nesutarimai. Šyptelėjo, pagalvojęs, kiek nedaug nutolta nuo protėvių.

- Ką veiki vienas nakty? – nusprendęs nutraukti tylą paklausė.

Jokio atsako. Vyras, matėsi, išgėręs, pavargęs. Kažkas prislėgė pečius. Plaukai neseniai apkirpti – žandenos nuskustos. Avėjo prabangius odinius batus. Retai kada pažvelgsi vyrui į kojas, bet seniui magėjo ištirti kiek galima daugiau. Akys užkliuvo už gyslotų rankų. Taigi vyras – pasiturintis, nors neturįs pirštinių. Fiziškai stiprus. Ir gudrus, nereikia pamiršti. Juk laužo per pūgą bet koks piemuo nesukrautų. Tam reikia įgūdžių. Matematinio apsukrumo, o taip pat išmanyti vėjo kryptis, reikiant apsidrausti.

Vyras jį stebėjo nepatikliai, aiškiai nepatenkintas, kad kažkas sugriovė jo ramybę.

- Jaučiu, sunkoka.

Tyla.

- Gali manimi pasitikėti, - tęsė, tikėdamasis užmegzti kalbą, pasilikti. - Dažnai čia praeinu, bet niekada niekas lig šiol neateidavo pirmiau manęs.

 Ant žemės gulintis butelis atrodė taip viliojančiai... O galūnės tokios atšalusios...

– Praradimų metas?

Vyras šykščiai šyptelėjo, nepajėgdamas ir šio klausimo nuleisti negirdom.

Puiku, puiku, dingtelėjo seniui.

- Pralošiu tau patarimą. Už gurkšnį to gėrimo, - lyg niekur nieko pareiškė senis.

- To?

- To butelyje. Sakai, nesušildys?

- Užvirsi, negerk.

Galvoje sukosi persipinančios mintys. Ką reiškė pirmasis senio klausimas? „Gal turi ką pralošti?“ Ir štai dabar – seniokas sakėsi pralošiąs patarimą. Matyt, jis tikrai lošėjas. O pralošus lošėjai dažniausiai vengia pokalbių, ką bekalbėti apie naujas pažintis. Vyro lūpas papuošė menka šypsenėlė. Tiesdamas seniui butelį pagalvojo, kad nebūtų daug vargo pasirausti jo kišenėse.

- Taigi, - atsikrenkštė senis.

- O kas pats būsi? – pertraukė vyras.

- Lošėjas, - atsakė senis ir, nepamatęs, kaip sužibo pašnekovo akys, tęsė. – Yra trys taisyklės, kurių reikėtų laikytis. Žinai?

Senis atsuko viskio butelio kamštelį, apžiūrėjęs butelį nemažai nugėrė. Pajuto, kaip šaltas gėrimas nudilgo išdžiuvusią burną, sušildo. Kaip mat pasijuto geriau, guviau.

- Nesu girdėjęs, - atsakė vyras, prisidegdamas cigaretę. Neatrodė susidomėjęs.

Senis paprašė cigaretės ir ugnies, tęsė savo pasakojimą, kurio vyras nė nebandė klausytis. Tai tik senas žmogus. O šis kalbėjo apie vaiką, kurį, būnantį septynerių metų, motina vedė į pirmąją dieną mokykloje, pirmąsias pamokas. Gražiai aprengtas berniukas atrodė tik iš pažiūros.

- Jam vos septyni, bet jau žinojo, ką reiškė kažko nekęsti. Per didelis kostiumas netiko tobulai, bet vaikas už į plaukus įsegtą kaspiną motinai atleisti niekaip nepajėgė. Kaspinas į plaukus, įsivaizduoji. Vis mėgino paslapčiomis jį „pamesti“, tačiau motina draudė, sakydama, kad jos vaikas turi būt kaip du vandens panašus į jos įsivaizduojamą Hemingvėjų. „Tik taip tapsi rašytoju“ – sakė ji. Berniukui gėda. Jam atrodė, kad dėbsojo tik į jį. Jis dar nesuprato, kodėl tai blogai, tiesiog jautė, kad berniukams nedera plaukuose segėti mergaitiškų kaspinų. Dar mažas, nepatyręs. Kai ėjo mokyklos durų link berniuko nuogąstavimai tiesiog sprogo, na, išsitaškė, kai kažkas pro langą iš kaimyninio daugiabučio į jį sviedė kiaušinį, pataikė tiesiai į krūtinę. Jis gailiai pažvelgė į motiną, bet ji apsimetė nieko nemačiusi. „Mama...“ – išlemeno vaikas. „Mama...“ – pakartojo moteris. Jam tai buvo lygu pasaulio pabaigai. Pažemintas pažiūrėjo į laikrodį – dešimta. Kaktą išpylė prakaitas, nosį spaudė ašaros.  Mokykloj kažko paklaustas negalėjo pratarti nė žodžio. Tad greit pasklido gandas, kad vaikas atsilikęs. Vakare per televizijos žinias išgirdo, kad dešimtą valandą ryto visai kitame pasaulio krašte įvyko didžiulis žemės drebėjimas, šimtai žuvusių. Nustėro, žinoma, tai išgirdęs. Tik pagalvok, kas turėjo dėtis jo mintyse. „Mama...“ – tarė jis, bet jos nebebuvo.

Staiga jis nutilo. Paliko žodžius suktis tyloje aplink laužą.

- Septyni, - kiek patylėjęs leptelėjo vyras.

- Pardon?

- Septyni. Yra sakoma „septyneri“, jei apie metus kalbama. O ne septyni.

Senis tyliai, kad neišgirstų, nusikeikė. Nesuveikė.

- Ką tik sugalvojau, nemanyk, kad tai tikra istorija. Bet čia matyti keturios lošėjo taisyklės. Kada pasilaikyti, kada atskleisti kortas. Kada nueiti, kada tiesiog dėti į kojas.

- Tokią dieną galėjo žūti Džonas Lenonas. Arba Kurtas Kobainas, - tarė vyras, prisidegdamas antrą cigaretę.

- Džonas kas?

- Toks muzikantas. Abu jie. Tokie muzikantai. O gal...

- Gal?

- Gal ir daugiau.

Baigęs pasakoti senis jautėsi kvailai. Stengėsi sugalvoti ką nors įdomaus, ką nors, kas patrauktų svečio dėmesį. Jautė, kad tai buvo tik eilinė niekam neįdomi prieš šimtus metų skonį praradusi didaktika. Daryk tą, daryk aną, štai viena taisyklė, štai kita... Kodėl negalėjau tiesiog paprašyt pasilikti? Vėlu pradėti iš naujo. Jautė šaltumą, nepakantumą, nukreiptą jo link. Tai nepatiko. Neramino.

Viena mintis itin nedavė ramybės. Pasakojau apie vaiką, o jis leptelėjo apie kažkokį Morisoną, mąstė senis. Apie kažkokio Lenono žūtį.

Jis įsižiūrėjo į vyro akis, stebinčias ugnį. Jose atsispindėjo liepsna, tačiau senis įžvelgė dar kažką... Lyg keleivis, užsukęs tik trumpam, žvalgydamasis, galėjo išsyk viską suprasti, nuspręsti. Taip, tai liūdesys to jauno vyro veide. Šie rūbai, viskis – tik priedanga. Jis neteko to, kas svarbu. Matyt. Štai kodėl užsiminė apie kažkokio Lenono žūtį. Jo galvoje sukasi mintys apie mirtį. Galbūt jis visai kaip Klodas Lantjė. Pametęs protą menininkas, visko netekęs, ugnyje įžvelgiantis tai, ką kadais ant tilto virš Senos gebėjo įžvelgti Lantjė, planuodamas savo mirtį, nežinodamas, kad jį stebi išrinktoji.

Jam, matyt, iš tikrųjų norisi dingti iš čia, pasislėpti kur kitur, toliau svarstė lošėjas.

Tarp pirštų smilko rūkyti nebaigta cigaretė. Nustojo snigti. Štai dabar turiu šansą, sukirbėjo lošėjui, kai vyriškis pasimuistė ant kelmo, dairydamasis.

Tylėdamas atsuko svečiui nugarą ir atsigulė ant sniego, ranką pasidėdamas po galva.

* * *

Kai senis atsigulė, vyro akyse užgimė sumišimas. Ką jis sumąstė? Gal senis taip nusišnekėdamas išsikvėpė ir panoro miegoti. Matyt, taip ir bus. Jau žinodamas, kad senis buvo lošėjas, tikriausiai slepiąs pinigus kažkurioje iš kišenių, laukė. Rankos šalo, kojų pirštai, rodės, pajudėjus luš perpus. Įmetęs dar porą lentų į laužą žvelgė į dangų. Aptrauktas balta debesų juosta neatrodė, kad greit prasigiedrys. Pūga pasitraukė į šalį, bet dar neaišku, gal užslinks kita, gal sugrįš senoji. Suprasdamas, kad senis gali būti jo kad ir laikinu ramsčiu, nusprendė dar kiek palaukti. Kol nepradėjo vėl siausti vėjai, reikėjo išsinešdinti. Jei ras pinigų, galbūt kur nors prisiglaus iki ryto. Bet ką, jei neras? Vyras nerimo, pradėjo bijoti. Užčiaupti senio burną neatrodė baisu. Bet ką, jei senis priešinsis? Nors... Kas nors būtų galėjęs pareikšti, kad tokią naktį dingus žmogui jo niekas nesurastų. Tačiau nesinorėjo stipriai kenkti.

Praėjus keliolikai minučių senis nesujudėjo nė karto. Aiškiai užmigo. Sulaikęs kvėpavimą vyras lėtai prislinko, nenuleido akių nuo lošėjo. Šio veide ramuma. Atsargiais rankų judesiais prisilietė prie palto. Pirštais slysdamas per medžiagą nepajuto jokio iškilumo, visiškai nieko. Mėgino prasagstyti sagas. Klausėsi, bemaž išgirs ką nors artėjant. Meldė, kad neišgirstų artėjant dar vieno traukinio. Bijojo net giliau kvėptelėti.

Sagų buvo trys. Viena už dievą tėvą, kita už sūnų, trečia už šventąją dvasią, galvojo vyras, supratęs, kad kelio atgal nebebuvo. Atlapojęs vieną palto pusę laužo šviesoje pamatė kiek išsipūtusią vidinę kišenę. Prislinkęs prie jos, sustingo - senis atsiduso. Miegok, senoli, nenoriu pakenkti. Kišenėje rado pluoštą susuktų banknotų. Negalėdamas sulaikyti jaudulio, vyras lėtai atsitraukė, žengė atatupstas. Nežiūrėdamas virpančiom rankomis radinį įsibruko į kišenę. Senis daugiau nesujudėjo.

* * *

Nusisukęs, užmerkė akis. Stengėsi neužsnūsti. Buvo košmariškai šalta. Jautė, kaip susenęs kūnas apsunko, prisitraukė prie žemės. Kuo senesnis esi, tuo geriau tai suvoki, galvojo. Stengėsi apsimesti miegančiu, kad svečias, išeidamas, pasigailėtų ir negesintų laužo. Jei tik lošėjas įžvelgė teisingai, svečias greit turėjo dingti. Stotis – jam ne vieta. Galbūt namie laukė žmona, gal katė. Neatrodė, jog jis buvo vienišas.

Po keliolikos minučių sąstingio senis neteko vilties. Svečias neišeis. Lošėjas pralošė. Dvi klaidos įsirėžė į naktį. Nevykęs pasakojimas ir įsitikinimas, kad galėjo numatyti ateitį.

Tačiau galop išgirdo lėtus, tylius, artėjančius žingsnius. Jautė, kaip vyras apieško jo kišenes. Velnias, sunerimo lošėjas. Pasiims pinigus. Bet jam mirtinai reikėjo kur nors pernakvoti. Eilinis to nesupras – kai kurie dalykai suvokiami tik prityrusių lošėjų. Nesipriešino, kai buvo atsagstytos palto sagos, ištraukti vakare laimėti pinigai. Kai svečias atsitraukė, senis atsimerkė. Žvelgė į nueinantį vyrą. Jis skubėjo. Galvojo, kad laimėjo.

Senio veidą nušvietė rami šypsena. Patenkintas priėjo prie pat laužo ir ilgą laiką šildėsi, gurkšnodamas paliktą viskį, traukė vieną cigaretę po kitos.

- Norėdamas lošti, išmoksti lošti teisingai, - tarstelėjo, galvodamas, ar vyras jį prisimins, ar supras, kad įvyko lygiosios, lygiaverčiai mainai.

Kažkas, ką vertėtų prisiminti.

___

Pagal Kenny Rogers – The Gambler

AN.

2012.01.25