mėgautis tyla.

mėgautis tyla.
mėgautis tyla - matyt, kiekvienų namų puošmena.
kartą pradėjęs rašyti čia, sustojau. kam? matyt, dar vienas egzistencinis klausimas, kuriuo mane apkaltins koks nors nieko neišmanąs tekstų kritikas. nesakau, kad kažką išmanau pats. tiesiog visad žiojuosi šnekėti.
jei ne ši diena, šio įrašo nebūtų. skambant anthony kiedis balsui, minčių užkaboriuose suskambo kito kolektyvo žodžiai, o vėliau... na, geriau neįsigilinti į mano dabartis - tik apsunksta viskas. ir iškilo kažkur giliai viduj dar praeitos savaitės laikas. taip ir išsigąsti - savaitė po savaitės, žmogau, ir, žiū, jau viskas vyko kaži kadai.
kažkuris iš rusų, apie kurį man sapaliojo vaikystėj, kadais sakė, kad pamatęs paryžių gali laisvai ir numirti. mirtimi, kaip ir laiku, netikėjau visą gyvenimą, bet jei tai būtų dabar, tikriausiai nelikčiau nuskriaustas ar prašąs dar vieno kąsnio, kaip kad prašė oliveris tvistas (tiesa, ir jo neskaičiau, tiesiog apie juos visus man sapaliojo vaikystėj).
paryžius - miestas, kurio neįmituosi. per savaitę išvaikščioję visą jį (i mean it), supratom, kad nei woody allen, nei julie delply nepakartos jo, net jei viską fiksuos kameromis, tikrais pokalbiais... visad maniau, kad žinau, koks paryžius. eilę metų tyrinėjau žemėlapius, žiūrėjau filmus, skaičiau knygas, klausiausi įspūdžių. bet tai, kas vyko tą savaitę, buvo visai kas kita. matyt, kiekvienas tą miestelį (miestelį, nes juk apeiti galima per dieną) regi savaip, tad ir dalinasi kitoniškais įspūdžiais. pamenu, vienas mano draugas, beje, irgi šioks toks rašytojas, iš šalies šiaurės, pasakojo apie louvrą, d`orsy ir panašias prašmatnias meno saugojimo vietas, lažindamasis, kad kiekvienas turi tai pamatyti. kitas pažįstamas, nieko bendro neturintis su menu, sakė, kad jam buvo nusišikt - praleido tris naktis paryžiuje, turėdamas vos 20 eurų kišenėje. numetė svorio, apsirgo, bet apėjo viską, nors neįėjo niekur. tai keletą metų buvo mano tikslas.
kojas iki šiol skauda, nors žygiuoti nustojome jau prieš savaitę. šalimais snaudžia tai, kas atsivežta - keli įprasti suvenyrai bei kaštonas nuo edgar degas kapo. jau ne vienas sakė, kad šlamštas tai, bet man ant jų visų kvailų nelaikšių nuomonių nusispjaut. tas kaštonas pas mane, nes man jis - tiesiog egdaro degas kaštonas, lyg ir įrodymas to, kad menas nemiršta. miršta tik tie, kurie pasiduoda laikui.
ir po visko belieka mėgautis tyla, nes po paryžiaus jau galima sau tai leisti. kažkada radau žmogų. kažkada pamaniau, kad jis - tas, kurio ieškojau. kažkada nusprendžiau tai kaip nors pasakyti.
viename iš lotynų kvartalo restoranėlių, iki katedros vos kelios minutės, ji pasakė "taip".
enjoy the silence