Tarpsnis, kai noro rašyti tiek daug, kad tiesiog trykšta. Tarpsnis, kai norisi nerašyti – saugoti, kaip gerą knygą. Kas yra rašymas, jei ne minčių įamžinimas? Matyt, viskas, kas patirta, bet neužrašyta, kažkada išbluktų iki menkų neatskiriamų atspalvių.
Kai buvau
ketverių ar penkerių, išgirdau pirmąją atminty išlikusią muziką. Tai buvo Foje.
Šalia sėdėjo motina ir dėdė, visa tai vyko Antakalny – Foje ir mano gimtinėj.
Matyt, nė nereikia sakyti – 1997-ųjų gegužę stovėjau balkone Žirmūnuose ir
klausiausi tolimo paskutiniojo Foje koncerto aido. Nežinau, ar girdėjau. To
atminty nėra. Liko tik akimirka, kai stovėjau balkone ir žvelgiau kažkur į
Vingio parko pusę. Nenumaniau, kad po keturiolikos metų Vingis pakeis many
daugiau nei galėtų pakeisti nuošali ir, deja, šiek tiek nuvalkiota sostinės
vieta.
Matyt, nė
nereikia sakyti, kad laukiau didžiojo biso – spalio 26-osios. Apie koncertą
buvo pranešta senų seniausiai, likus beveik trylikai mėnesių. Bilietus sučiupau
pirmomis bilietų pardavimo dienomis. Ir štai balandžio pradžioje pradėjo
tiksėti tylus septynių mėnesių galiojimo laikrodis. Diena po dienos, savaitė po
savaitės. Spėjau pagauti bilietą į išsvajotą Placebo, spėjome atšėlti Eric
Clapton vakare, kuris prilygo kokybiškos, tikros muzikos šėlsmui,
netoleruojančiam jokios pompastikos, jokių žaisliukų, niekaip nesisiejančių su
muzika. Spėjome pasivyti gandrų numestus bilietus į Apocalyptica.
Liko mažiau nei
savaitė – šešios paros ir dvidešimt dvi valandos iki Placebo. Likus tiek
nedaug, supratau, kad jeigu neužrašysiu, visa tai pasiduos laikui, nublanks
prieš atminties šališkumą. Nes du didžiuliai, svarbūs – vadinkit, kaip norit,
jei drįstat – renginiai tokiam žmogui, kaip aš, reiškia daugiau nei tik muzikos
vakarus, galimybę pašokti, padainuoti. Šia muzika surenčiau savo paties
pamatus.
Visam tam mirus,
mirtų ir dalis manęs. Didelė dalis manęs.
* * *
Siemens skardinė
arena. Iki vartų atidarymo trys valandos. Žmonių dar nėra. Įspaudžiame pėdas.
Tai keistas įprotis – turiu būti pirmas, atvykęs prie arenos. Daugiau nei
valanda vaikštinėjimų aplink, stovėjimas eilėje ir klausymasis Vilniaus
jaunimo, tiksliau – jo naivaus idiotiškimo, laukimas tai prie vienų, tai prie
kitų durų, ir... bėgimas. Kažkas taip ir nenuskenavo manojo bilieto. Užsiimame
nemažai ploto, kad turėtumėme, kaip judėti. Ant scenos nuo lubų nutiestas lyg
ir audeklas, atspindintis keistokas žuvų figūras. Sklinda šiurpą keliantys
garsai. Žmonių vis daugėja, nors ir lėtai. Kiek praeina? Valanda? Daugiau,
mažiau? Nenumanau. Dar prieš koncertą smagu jausti publikos vienybę. Tai ne
užsienio žvaigždės. Tai Foje. Muzika, kuri vienija mus. Muzika, kuri užaugino
mus. Ir pagaliau, pagaliau pasirodo tas vyriokas, kurį antai vaikystėj
matydavau Antakalny ir eilėje ankstesnių koncertų. Ir štai, kaip senais laikais,
Mamontovas stovi vienas pats už tos keistos užuolaidos, o mes kol kas
nedrąsiai, visai neapšilę, dainuojam kartu su juo apie išdegusius laukus – tavo
vaikus, tėvyne. Ir širdy džiaugsmas, kai ausis pasiekia greitas, linksmas „Tavo
svajonės“ ritmas. Džiaugiuosi, juk žmogus iš dešinės, su kuriuo atėjai, kuris
reiškia daugiau nei tu, nei tu, nei tavo draugai ar giminės gali suprasti,
mėgsta šią dainą, kaifuoja nuo jos, džiaugiasi kartu su ja. Ir visa kelionė
laiku pavyksta. Apšylam, įsijungiam į vakarą, šokam, keliam rankas, dainuojam
kartu tiek su „Ar tai būtum tu?“, „Marso kanjonais“, „O, meile“, „Kai tu
atversi man duris“, „Mono arba stereo“, „Geležine širdimi“, tiek su „Būkim
draugais“. Šįkart jokių asmeniškumų – jokios agonijos dėl vieno ar kito
kūrinio, jokios širdgėlos, jokių perdėtų sentimentų. Tik faktas, kad esu čia,
kad ji čia. Ir štai mano vaikystė – tikiu, kad viena jų galėjo būti ta, kurią
girdėjau pirmąją, nors nenustebčiau, jei tai netiesa. Lukošiui besiardant per
„Paskutinį traukinį“, atsiminiau, kaip balandį su Kostu grojau ją VU
filosofijos fakulteto kieme, kai mums draugiją palaikė viskis, supiltas į
kokakolos butelį. Tik tušti delnai – ir rankos į orą, nes visa, ką turiu, kas
matoma iš aukštai, tai tušti delnai. Matyt, kertinis vakaro pasirodymas įvyksta
renginio viduryje, kai scena aptemsta, belieka apšviestas vienas Andrius,
pradedantis groti „Saulės miestą“. Niekad iki tol koncertų metu nesigręždavau
atgal, bet šįsyk neištveriu – regis, visi 12000 žmonių laiko iškėlę telefonus
apšviestais ekranais, siūbuoja rankomis, dainuoja. Arenos apšvietimas visai
išjungtas, nors įžiūriu minios veidus – apimtus euforijos, tykaus džiugesio,
ramybės. Pasijuntu esąs laimingas. Niekad nemačiau tiek laimingų veidų. Gal
niekan ir nepamatysiu – gal net nereikės. Dar daugiau laimės užplūsta sekančios
dainos metu – „Meilės nebus per daug“. Po mūsų antrojo pasimatymo, kakavos ant
Barbakano ir Baltų dramblių būtent šią jai nusiunčiau, lyg ir dėkodamas už
nepamirštamai praleistą laiką. Riešams nusilpus ir juos nuleidus rankos pačios
kyla į orą, nes čia juk „Mėlyni plaukai“ – daina, kurią, jeigu būtų reikėję
surašyti būtinų vakaro dainų sąrašą, būčiau įrašęs pirmą. Apibraukęs. Parašęs,
kad jei pagrosi, Andriau, būsim atsiteisę. Matyt, nieko po šio nekalto
paaugliško kūniško polėkio nebūtų geriau už „Atsimenu tai“ – tai dainos,
sekančios viena kitą ne tik čia, šiandien, bet ir apskritai visoje Foje
istorijoje. Tyliai klausomės istorijos apie vandeninę gyvatę Nirvanos šalyje ir
„Vandenyje“, „Vieną kartą Paryžiuje“, „Vaikystės stogo“, „Geltonų krantų“,
„Distancijos“, „Saugok vaikystę“ – matome besikeičiančius žmones ant scenos,
žengia vis anksčiau grupėje groję nariai. Atmosfera neeilinė. Lyg laikas iš
tikrųjų būtų pasukęs atgal. Rankos nusvirusios. Viskas. Jėgų nebeliko. Balsas
dingęs. „Laužo šviesos“ metas. Dievaž, plodamas į ritmą, dainuodamas, o gal
šnibždėdamas (?) šiuos neištrinamus žodžius, pirmąkart per veik dvidešimt
trejus metus koncerto metu akyse jaučiu ašaras. Poveikis, jei tokio jie nori,
pasiektas. Tiesiai prieš mane stovi senutė, kuri išgyvena kažką panašaus. Šis
vakaras niekad nesibaigs. Niekad. Tokie vakarai pabaigos neturi. Tą fiktyvią
akimirką, kai muzika nutils, vakaras įsirašys į istorijos puslapius. Jie
trumpam išeina, lyg priartindami istorijos gniaužtus, o tada – ar čia man
vienas taip atrodo? – ant scenos sustoja gal dešimt žmonių, ir jie visi pradeda
groti „Kitokį pasaulį“. Vėl jaučiu, kaip jėgos trumpam atgyja, kad jų užteks
tam, kad visko neužmirščiau. Jie vėl išeina. Ar jau pamiršau? Vėl grįžta. Ir
istorija tikra artėja, žvaigždės – visi iškelti telefonai ir žiebtuvėliai –
krenta, kyla rankos ir kojos, ir sielos, ir ateitys ir praeitimis. Širdy
dėkingumas. Muzika nutyla. Rankos nusvyra. Kiek dainų? Trisdešimt? Kiek valandų
po amžinybės? Andrius rodo raudoną, itin panašią į John Lennon pirmąją (?),
elektrinę gitarą. Pasakoja, kad tai – jo pirmoji, atseit jugoslaviška.
Valstybės nebėra, bet mes dar esame, sako. „O, mano saule“. Nė nežinau, kiek
kartų šią grojau pats sau vienas namie, niekam negirdint. Žodžiai teka krauju.
Bet jėgų visai nebelikę. Lyg atgulęs į minkštą palaimos debesį, lėtai mojuoju
rankomis, visiškai atsijungęs, išskridęs kitur, visai kitur, jausdamas tik
žmogų šalia, jausdamas jo džiaugsmą. Jausti kito džiaugsmą – neeilinė patirtis.
Kur kitur tai pajusi, jei ne čia.
Kur kitur, jei
ne čia. Po koncerto praėjo dešimt dienų, tad prisiminimai nušlifuoti, nebelikę
to, ko neprireiks. Faktas, kad ten buvome, šildo. Šildo ir tai, kad kažkas ten
nebuvo. Kažkada gailėsis, o šis tekstas bus lyg ramstis jiems, padėsiantis bent
jau iš dalies pajausti, kas tądien vyko, ko metus laukta, kas Lietuvai yra
Foje.
* * *
Torwar arena, Varšuva. Aštunta valanda ryto.
Dvylika valandų iki koncerto. Esu pirmasis, čia užsukęs. Netoliese tik apsauginis
ir brėkštanti aušra. Dar dvylika valandų, taigi iki laiko, kai turėsiu čia
eiti, liko kokios aštuonios. Kirsdamas vieną sankryžą po kitos, vis labiau
pažindamas šį kitoj fronto pusėj, priešo pusėj, esantį miestą, užmetu žvilgsnį
į kalendorių. Ar tikrai šiandien? Pusšeštų metų laukimo, pusmetis su bilietu
rankoje – negi laukti beliko tik dvylika valandų? Dažnai stoju, kad
įsitikinčiau, ar dabar tikrai lapkričio dvyliktoji, ar koncertas tikrai
lapkričio dvyliktąją, ar nepavėlavau. Ne. Tuo patikėti sunku. Mintyse nuo pat
vakar nakties, kai išvykau iš Vilniaus, to nuostabaus ir sielai artimo miesto,
skamba Life`s for the living. Gal dėl
to, kad tai – paskutinė klausyta daina. Niūniuoju priedainį ir laukiu, kada
sugebėsiu patikėti, kad šiandien – ta diena, kurios laukiau taip ilgai, kuri
neabejotinai, kad ir kas benutiktų, visas likusias dienas išliks viena
svarbiausių. Dangus apniukęs, liūdnas. Apsiniaukęs, kaip ir mano muzika.
Monotoniškas, kaip ir mano muzika. Taip pat kankinantis. Varantis iš proto.
Tai pats, matyt,
netinkamiausias metas. Šios dvi studijų savaitės bus klaikios, o štai sava
valia pats išbraukiu net tris dienas, kad būtų, palauk – sunkiau ar šviesiau?
Palauk – pamažu baimė dingsta. Protą užvaldo laukimas, velnioniškas laukimas.
Esu kavinėje,
kurioje dirba vien vyrai, nė vienas nemoka angliškai. Groja pasibaisėtina
muzika – tokia, kokią mėgsta blankesni už statistinius, tokius paauglystėj
vadindavau nuliais. Bet kaip tik dėl šio triukšmo prisiverčiu prisiminti tuos
kelis, kuriuos pažįstu ar pažinojau (ar ir tai, ir tai?) būtent dėl Placebo.
Dažnai apie juos nutyliu – kas susiję su Placebo, tas tik mano. Pamenu, dažnai
savęs klausdavau, gerai ar ne, kad vos su vienu kitu galiu pasidalinti tuo, kas
brangiausia. Šiądien tai gerai. Varšuvoje esu vienas. Turėtų būti baisu – juk
minėjau, tai kita fronto pusė, priešo žemė. Nė nemanau prasižioti, iš kur esu.
Tai būtų tolygu savižudybei. Čia tik aš, savos mintys ir vis labiau artėjantis
rytojus, kai grįšiu ten, kur nebūtina slėptis, kad būtum namie. Tik aš, savos
mintys ir neeiliniai rytojai.
Dvylika.
Varšuvoje esu jau šešias valandas. Kojas skauda nuo vaikščiojimo. Kiek
sukoriau? Nuo stoties iki arenos, nuo arenos iki senamiesčio. Kur dabar? Dar
pora valandų ir galėsiu eiti į hostelį, pasidėsiu daiktus, trauksiu ten. Nenumanau, kur dėtis. Pasiklystu.
Prisėdu kiekviename parke ant suoliuko, gurkšteliu vandens, pasižvalgau. Žmonės
nemalonūs. Tokie, kokius įsivaizdavau. Galop nusprendžiu sušilti prekybos
centre. Bet ir jame sugebu tik sėdėti ant suoliuko. Laukimą jau Beckett`as
įvardino kone kaip žlugdančią patirtį. Anie statistai iš pjesės nė nežinojo, ko
iš tikrųjų laukia, o aš... Palauk, o aš žinau, ko laukiu? Gali būti, kad
Placebo yra tas pats, kaip Godo – mirtis. Į ją vis tiesiu rankas, atsitraukiu, kai
šaltis užkabina pirštus. Vėl nežinau, ko laukti. Matyt, nė negalėčiau aprėpti
žodžiais. Jie kažką įvardintų. Nenoriu nieko įvardinti. Reikia tiesiog pabūti
neįvardinamoje būsenoje.
* * *
Kiekvienas
žingsnis artina prie jų. Viena gatvė, antra. Viena sankryža po kitos.
Nebesidairau į žemėlapį nebereikia. Pažvelgiu į dangaus kamputin
besileidžiančią saulę, surandu pietryčius. Viskas, niekas nebesustabdys.
Prie arenos dar
nedaug žmonių. Neskubu stoti į eilę. Dar beveik dvi valandos, tada mane įleis,
o visiems šiem atvers duris kiek vėliau. Nėra reikalo šalti eilėje. Ant įėjimo
į areną durų užkabinti Placebo plakatai, girdžiu nepažįstama kalba murmančius
žmones. Galop stoju į early entrance eilę. Geltonšvarkiai darbuotojai kažką
šaukia, matyt, apie tai, ko negalima nešti į areną. Tegu. Kažkas išnarsto mano
kuprinę, kurioje nieko, tik knyga ir ši užrašinė. Vyras suglumęs pažvelgia man
į akis. No need to bullshit before a show, sakau, o jis linkteli ir praleidžia.
Bilietas taip ir lieka nepažymėtas – arenos prieangy buvę apsauginiai nesugeba
manęs pagauti, niekas nebūtų sugebėjęs. Kojos pačios velkasi į arenos priekį.
Kažkas šaukia man už nugaros, veikiausiai kviečia grįžti. Nė už ką.
Pusė šeštos.
Koncertas beveik pusę devynių. Šios valandos bus sunkiausios – kojas ne juokais
skauda. Sunku išstovėti, tad dažnai keičiu lygsvarą. Galiausiai ant scenos
užlipa apšildanti grupė, kuri, deja, nesugebėtų sušildyti nė mieliausios
moters. Juokingos šukuosenos, vaikiškai apklijuotos gitaros, tikras gyvo garso
techno šlamštas. Kažkas šoka, bet daugelis žmonių nusisukę arba šiaip dairosi,
į tašes kiša striukes, megztinius.
Daugiau jokių
užrašų, jokių rašiklių ir telefono – nuo šiol visas dėmesys ten.
* * *
Naktis. Iki
autobuso liko šešios valandos. Tad daugių daugiausiai penkios valandos miego. Grįžtant
atgal, kai apšildanti grupė tarė kažką atgrubaus, matyt, lenkišką atsisveikinimą,
arenoje vėl įsivyravo tyla. Ant scenos užlipo įrangą, instrumentus tikrinantys,
derinantys žmonės. Kažkas iš už nugaros pasiryžo spraustis į priekį. Atrodo, taip
panoro daryti visi. Prie vieno pažasties prisispaudė prakaituotas storulis, iš
kitos pusės į mane atsirėmė kokios trys paauglės. Jaučiu į nugarą įremtas
kažkieno kaulėtas rankas. Šypteliu – to nebus. Visus gražiai nustumiu. Storulis
nepatenkintas atsigręžia, bet pamatęs mano žvilgsnį pasitraukia pats. Paauglės
taip pat.
Priešais LLL atributika papuoštas būgnų
komplektas, dešinėje sustatytos aštuonios gitaros, kairėje taip pat. Scenos
kampe smuikas, sintezatorius, pianinas. Atrodo, viskas paruošta. Taip norėjosi
giliai įkvėpti ir skanduoti grupės vardą, bet tuo pačiu be proto norėjosi ir
išsaugoti paskutines jėgas. Ir pagaliau, ir pagaliau, ir, PO VELNIŲ! Pagaliau
pasigirsta B3 motyvai, ir pagaliau,
pagaliau ant scenos iššoka Steve,
iškart už jo Stef, paskutinis, kaip
įprasta, kone šokdamas, priimdamas tiesiamą gitarą, Brian. Jaučiu veide beprotiškai plačią šypseną. Jaučiu, kad tokią
plačią šypseną veide nešiojausi vos kelis kartus. Viskas pranyksta. Tik ne
muzika, tik ne mintys. Problemos, kurių šiuo metu daigiau nei bet kada anksčiau
išblunka. Viskas. I refuse to remain in
regret / I refuse to be left behind / No contrition from me will you get / No
submission to dilettantes – tai žodžiai, kuriuos buvau užmiršęs, tai daina,
kurios neklausiau taip seniai, nors žodžiai vis dar išlikę. Publika vieninga,
nors judesiai padriki. Nors nepaprastai gera stovėti pačiam prieky, stebėti ir
klausytis žmonių, kurių muzika apjungia abi dažnai skylančias sielos dalis, ir
girdėti vieniningą publikos dainavimą. Passionflower
/ Catherine wheel / Higher power / Help me start to heal – ošėm kartu,
visi, nors kol kas tyliai, kol kas neišjudinti. Pirmieji plojimai, Brian
pakeitė gitarą ir nuoširdžiai šypsodamasis pažvelgė į mus. Vėliau nuo interneto
neatsitraukiantys liurbiai rašys, kad jis nebendravo, buvo šaltokas, o man tai
kels juoką – žmogus dažniausiai supranta, kad su juo bendraujama tik žodžiais,
nėra tokių dalykų, kaip gestai, mimikos, žvilgsniai. Jie klys. Pamatyti
nuoširdžią ir taikią šypseną, matyt, brangiau nei išgirsti žodžius, kurie
sakomi kiekvienam.
B3 metu kuprinė glaudėsi prie kojų.
Pamaniau, kad viską pamesiu – užsidėjau ją taip, kaip nešiodavau penktoje
klasėje, tai yra, ne ant nugaros, o ant pilvo. Pačiu laiku, nes pasigirtsa For what it`s worth akordai – dainos,
kurios metu norėta išsitaškyti dar 2009-aisiais. Žodžiai niekad nereiškė kažko
brangaus, mano gyvenimas visiškai kitoks, bet kažkas dainoje – gal skambesy,
emocijoje? – yra kažkas, kas užveda. Broke
up the family / Everybody cried / For what it`s worth / I have a slow desease /
That sucked me dry / For what it`s worth / Come on walk with me / Into the
rising tide – rankos taškosi ore, kažkas trenkia į galvą, kažkam į veidą,
bet, matyt, niekas nepyksta, nes visiems kūniškas skausmas kol kas nesvarbus.
Maudulys kojose lyg dingsta, nors žinau, kad trumpam.
Pasigirsta
akordai, žadinantys kas rytą. Loud Like Love.
Reikėjo vos poros dainų, kad apšiltumėm. Rankų miškas. Apsauginiai kiek
pasimetę. Kažkas mane išstūmė iš pirmos eilės, nors buvau taip arti, kad koja
liečiau tvorelę. Kai vasarą pirmąkart išgirdau šią dainą, pavėlavau į
susitikimą, kaip klausiau antrąkart, sudeginau vakarienę. To see the birth of all that isn`t now / Can you imagine a love that is
so proud / It never has to question why or how. Ir visi visi kartu šaukėm,
o Brian tik tyliai pritarė – WE ARE LOUD
LIKE LOVE. Taip neįprasta ir jauku suprasti, kad net ir Placebo muzikoje
yra kažkokio gyvenimiško džiaugsmo.
Prieš akis stojo
kadaise matytas įrašas iš Rock Am Ring
festivalio, kurio metu, atliekant Twenty
Years, gitaros atgailavo greičiausiai už visas instrumentų kada padarytas
nuodėmes. Prieš akis stojo visi potyriai, susiję su šiuo legendiniu įrašu – nuo
aštuonioliktojo gimtadienio ir nesutikimo dainuoti, nuo paaugliškų kryčių iki
šios dainos skambesio iš manos gitaros, pokalbių apie ją, pokyčių ir juoko. You`re the truth not I / Listen / You`re the
truth not I... Tai Twenty Years. Kažkas
atsisuko į mane ir nusišypsojo. Tą akimirką šypsojomės kartu, nors to žmogaus
nepažinojau, suvokiau, kad daugiau niekada nepamatysiu. Bet ta akimirka buvo
keista šypsenų sąjunga. Kitą akimirką – gal per kitą posmą – atsisukęs, žmogaus
nebemačiau. Realu, kad tai buvo pasąmonės žaismas. That`s the end and that`s the start of it... Rankos į viršų,
pirštai, rodę taiką, mušė kūrinio ritmą. Kiek įmanoma, stengiausi nenuleisti
akių, žvelgti, įsiminti. Juk tai kūrinys, kuris lengviausiai pasiduoda grojamas
mana gitara – lyg visko, ką turiu, jam užtektų.
Žinau, tai
skamba kaip pasakojimas. Bet tai ir yra pasakojimas – po koncerto praėjo jau
keturios dienos. Placebo pirmąkart išgirdau 2008-ųjų gegužę. Tris dainas – Every You Every Me, Scared of Girls, I Feel
You. Ta akimirka, kai išgirdau Every
you pradžią, priminė momentą, kai įvyksta kažkas amžino – pirmasis
žvilgsnis, pirmasis pokalbis, prisilietimas, pirmosios patirtys. Ši daina
visada liks tokia. Like the naked leads
the blind / I know I`m selfish I`m unkind / Sucker love I always find / Someone
to bruise and leave behind... Atrodo, daina klausyta, koncertiniai įrašai
žiūrėti šimtus kartų ir štai pagaliau ji prieš mane. Akordas po akordo, posmas
po posmo, rankos mostas po rankos mosto.
Kai kurių dainų
niekada nemėgau. Bet tądien manęs niekas nebūtų sustabdęs – žodžiai spruko iš
lūpų net ir per Too many friends.
Atrodo, daina išties mėgiama. Ir pačiam atrodo, kad jai nieko netrūksta, tik
rimtesnių žodžių. O tąvakar... Tąvakar kiekviena daina buvo nelyg himnas,
virpinantis sielą.
Sekė šioks toks
poilsis per Scene of a Crime. Oro
gaudymas, nes buvo nesveikai karšta. Kakta žliaugė prakaitas, o besiklausydamas
Scene of a Crime nejučiom
prisiminiau, ką Placebo groja po to. Veide vėl plati kaip upė šypsena, nes
suklysti negalėjau.
Nesuklydau.
Būčiau pamilęs kiekvieną už fronto linijos esantį priešą, jei būčiau žinojęs,
kad išgirsiu, kad turėsiu galimybę dainuoti kartu, kad galėsiu liūdėti kartu su
A Million Little Pieces. Stef, sėdėdamas prie klavišinių, žvelgė
į mus ir karts nuo karto nusišypsodavo. Labiau sau, nei kitiems, bet tai vis
tiek buvo šypsnys. Matyt, būtent per A
Million Little Pieces ir praradau balsą, kurį, beje, dar sugebėjau gaivinti
iki koncerto pabaigos. Pro užmerktas akis, aukštyn užverstą galvą, sklido there wasn`t much I used to need / A smile
would blow a summer breeze through my heart / Now my mistakes are haunting me /
Like winter came and put a freeze on my heart / I`ve lost the power to
understand / What it takes to be a man with my heart / I saw you wanted this to
end / You tried your best to be friend to my heart, ir nors prisiminimais
susieti šios dainos nepavyktų, ji viena brangiausių. Beveik niekas nedainavo,
tik aš ir porą kitų. Ir dėl to mes keli, bevardžiai, jautėmės ypatingi. Understand / Can`t you see I`m sick of
fighting / Understand / Can`t you tell I`ve lost my way / Understand / Look at
me there`s no denying / Understand / I won`t last another day... Ir viskas,
absoliučiai viskas bent trumpam išnyko. Aš, tu, jie, mes, liko tik baimingas
trapios laimės jausmas. Ir iškart po to Brian,
Stef ir Steve smogė gal net ir
stipriau. Speak in Tongues. Devintųjų
vasara, rytų Aukštaitija, bemiegės naktys ir Speak in Tongues – she and me
is the history of violence / Though I long and burn to touch you just the same.
Širdy visada buvo kertelė šiai dainai, matyt, tie trys vyrukai apie tokius
dalykus jau prisiklausę, nėra ko priminti. Don`t
let them have their way / Don`t let them have their way / You`re beautiful and
so blase / So please don`t let them have their way / Don`t fall back into the
decay / There is no law we must obey / So please don`t let them have their way
/ Don`t give in to yesterday / We can build a new tomorrow, today... Teko
gerokai paplušėti, kad rankos išliktų pakeltos, kad siela neišskristų lauk.
Kaip tik dainos pabaigoje pajutau, kad stinga oro, kad apleidžia jėgos.
Kažkuriuo metu pajutau pučiamo oro gūsius, atsigavau. Ką jau ką, bet už
iškritimą Placebo koncerto metu sau nebūčiau atleidęs.
Lyg tai būtų
koks likimo vingis, sekė dvi dainos, kurių metu galėjau atsipūsti, pailsėti,
nusivalyti prakaitą. Nė nemaniau, kad koncerto metu bus staigmenų. O juk
paskutinio turo metu jie pristatė kiek pakeistą Soulmates (Sleeping with ghosts?) versiją. Tai kodėl kažko tokio
nepadarius ir dabar, matyt, pagalvojo. Visai neatpažįstama melodija. Klausiausi
ir galvojau, negi kažką savo gyvenime praleidau. Ne. Tai jie kažką pakeitė.
visiškai pakeitė Space Monkey dainos
pradžią. We`re sown together / She`s born
to mesmer / Beside astride her / I die inside her. Ir vėl įsijungė beribės
laimės (?) režimas, banguojanti rankų jūra vis dar ošė, kai, pasibaigus dainai,
Brian dėkodamas linktelėjo ir paėmė
dar vieną gitarą, kuri...
Tyla. Spengianti
tyla. Ten vykau ne tik pamatyti Placebo, bet ir išgirsti dvi dainas, kurioms
pardaviau sielą, kurių padedamas parašiau geriausius tekstus, kurias moku it
poterius. Tai buvo pirmoji. Tai buvo visiškas aklumas, ramybė. Tai buvo Blind. It nutrūkęs nuo pavadžio grįžtu
ten kasdien, net ne po kartą. Blind –
viso gyvenimo skambesys. Nuolatinis siekis to, ko nėra. Kai gauni pakankamai,
ieškai kažko kito, taip pat akinančio, taip pat nepasiekiamo. Blind visada buvo motyvatorius numeris vienas. If I could tear you from the ceiling / You
know I`d freeze us both in time / And find a new brand new way of seeing / Your
eyes forever glued to mine – ir šįsyk Brian`o
akys nebuvo užmerktos, jos žvelgė į beorės arenos palubes, gal aukščiau, lyg
tas, ko siekiama, būtų tai, ko laukė statistai iš Beckett`o pjesės. You don`t believe me but you do this every
time... Jis apsikabinęs mikrofoną, kaip prieš keletą metų Eicca buvo apsikabinęs gležną violončelę,
kaip Clapton`as birželį savo Martin
gitarą.
Tai kertinis
dienos lūžis. Darsyk pajutau, kaip trūksta oro. Ne man vienam. Paskutinio
priedainio metu mane iš priekio išstūmusi moteris krito be sąmonės. Stipriai trenkiau
apsauginiui į petį, rodydamas pirštu į ją. Keturiese nelaimėlę iškėlėm. Brian nenuleido nuo jos akių, Steve net ir po dainos žvelgė į tą pusę,
kur buvo nunešta vakaro neatlaikiusi būtybė.
Vėl šiek tiek
ramybės. Šįkart ne todėl, kad daina ne mano.
Exit Wounds. Per šią iki priedainio medituojama, regimi du besimylintys
žmonės ir trečias kažkur toli, kuris viską girdi, jaučia, regi. Emocijos sukyla
taip smarkiai, kad atėjus priedainiui norisi šį pyktį išlieti, išvyti toli
toli. Want you so bad I can taste it /
But you`re nowhere to be found / I`ll take a drug to replace it / Or put me to
the ground... Tai neeilinis energijos užtaisas, po kurio supratau, kad
viskas bent šįvakar bus gerai, nes kitaip tiesiog negali būti (ei, senasis ego,
matai – tie patys žodžiai). Meds.
Šioji brangi kaip tamsa, iš kurios nesinori išbristi. Penkerius metus praleidau
niūniuodamas, dainuodamas, rėkdamas, grodamas ją. Ir pirmąkart galėjau atiduoti
tiek savęs, kiek ši daina verta. I was
alone / Falling free / Trying my best not to forget / What happened to us / What
happened to me / What happened as I let it slip. Brian`o veidu tekėjo prakaitas taip pat, kaip ir mūsų visų. Jo ilgi
plaukai sulipę, ant mano akinių stiklų prakaito lašai. Jis žvelgia kažkur į
mano pusę, mano akys įsmeigtos į jį. Keista, bet kaip tik tada, pasibaigus
dainai, prisiminiau, kaip kadaise svarstydavom, ko prašytumėm Brian`o pagroti, jei jis būtų šalia. Ar
tik ne per Meds aplankydavo tokios
mintys?
Kai arenoje
pasigirdo dvi klavišinių natos, publika, regis, sprogo. Garsas kurtinantis.
Šaukimas, klyksmas. Dar dvi natos. Dar keturios. Ir iš naujo. Tyliai zyzianti
gitara, kas taktą garsėjanti. Song to Say
Goodbye. Daina, apie kurią žinau daugiausiai. Kuri sako daugiausiai. Daina,
pagal kurią parašiau tekstą, kuris ilgainiui tapo mano pirmąja šalies masto
publikacija. Daina, apie kurią kalbėtasi su visais pažįstamais. Nuo tų, kuriems
Placebo muzika niekada nepatiks, iki tų, kuriems Placebo muzika yra viskas.
Paskutinįkart tai buvo vasarą, gal liepą ar rugpjūtį, kai su grupioku gurkšnojau
alų ir apie ketvirtą ryto jis pats ją prisiminė. Buvo taip keista – pagaliau ne
aš svaičioju apie Placebo, bet kažkas apie Placebo svaičioja man. Tąvakar daina
nuskambėjo garsiau, agresyviau, dar skaudžiau. Visi kartu dainavom you`re mother nature son / Someone to whom I
could relate / Your needle in your damage done / Remains a sordid twist of fate
/ Now I`m trying to wake you up / To pull you from the liquid sky / Cos if I
don`t we`ll both end up / With just your song to say goodbye / My oh my.
Special K metu vieningai traukėm šios paaugliškos
meilės istorijos posmus, matyt, visi prisimindami tai, kas buvę, tuos, kurie
buvo ir yra brangūs. Suskambus tylai, Stef
atsistojo ant pačios scenos kraštelio ir žaidė su mumis, kaip katė su siūlais
ar pele – nė nereikėjo laužyti galvos, kokiam kūriniui atėjo eilė. Neskubėdamas
užspaudė akordą, pažvelgė į mus. Atsikvėpė. Lyg būtumėm teatre. The Bitter End. Jėgų likę tiek mažai,
aplink stovintiems trenkta tiek kartų, nė nebesitikėjo, kad šis vakaras tęsėsi.
Every step we take that`s synchronized /
Every broken bone / Reminds me of the second time / That I followed you home /
You shower me with lullabies / As you`re walking away / Remind`s me that it`s
killing time / On this fateful day. Po šios dainos nieko neliko iš Brian`o mikrofono stovo. Niekas gal to
ir nepastebėjo – šešetukas išėjo, nors visi žinojom, kad grįš, kad dar laukia
trys ar keturios dainos, ir tikrai žinojau, kokios laukia, tik kuri, kuri bus ta?
Stef tarė norįs pagroti dainą, kuria
prasidėjo Placebo kelias. Nerimo kelias. Teenage
Angst. Rankos į orą, rankos palengva siūbavo. Tai buvo versija, kurią
pristatė tik rugsėjį, nors tai tikriausiai pirmoji dainos versija. Gitaros
partiją, skambančią įraše, pakeitė bosinė gitara ir, dievaži, skambesys
neapsakomas. Prakaitas sruvo pro akis, nė nežinau, tai buvo prakaitas ar
ašaros. Airs and social graces, elocution
so divine / I`ll stick to my needle / My favourite waste of time / Both
spineless and sublime. Nepraėjus nė porai sekundžių po dainos pabaigos,
arena užliejo Running Up That Hill
motyvai. Viskas. Tiek Blind, tiek RUTH būsiu pamatęs, pagalvojau, nors
realu, kad apie tai pagalvojau gerokai vėliau. Jei pirmoje koncerto dalyje
mintys sukosi dar pakankamai sparčiai, dabar jų visai nebebuvo. It doesn`t hurt me / You wanna feel how it
feels / You wanna know / Know that it doesn`t hurt me / You wanna hear about
the deal I`m making... Nebežinau, ar dainavau, nes išėjęs iš arenos pajutau
nebeturįs balso. Nors manau, kad balsas dingo vėliau išgėrus alaus. Tai buvo
visiška nirvana. RUTH yra kūrinys,
kurį atiekant neįmanomos klaidos. Tai tokio lygio kūrinys, kaip Nothing else matters ar Wish you were here. So god tell me if we both matter / Don`t we..?
Po RUTH į mane lenkiškai kreipėsi tas pats
jau minėtas storulis, rodydamas į grindis, pašviesdamas telefonu. Nesupratau,
ką sakė, bet ten mėtėsi manasis megztinis, visas nusmurgęs ir žemėtas. You need not this? Laužyta kalba
paklausė jis. No worries, enjoy the music,
atsakiau.
Ir dar viena
daina iš albumo Meds. It`s in the water, baby / It`s in the pills
that pick you up / It`s in the water, baby / It`s in the special way we fuck /
It`s in the water, baby / It`s in your family tree / It`s in the water, baby /
It`s between you and me. Stovėjau – nebeturėjau jėgų, po visų begalinių
šmirinėjimų po priešo miesto senamiestį tiesiog nebeturėjau jėgų. Dainavau – tą
šįsyk puikiai pamenu. Bent taip galėjau prisidėti. Stengiausi sukaupti jėgas,
juk Post Blue tikrai nebus paskutinė
daina, ne.
Per Infra-Red palikau paskutinę dalį savęs.
Paskutines jėgas, paskutinius balso likučius. Matyt, visi, stovėję priekyje,
jautėsi panašiai. Publika pirmąkart nenuvylė. Jau buvo pabodę matyti, kad
koncertų metu susirinkę ne tie žmonės, nejudrūs, nejaučiantys, atėję tik
paklausyti tų, kurių galbūt daugiau niekad nebeišgirs. Šįkart buvo viskas
kitaip. Visi buvome vieningi, visi buvome didelė Placebo šeima. Cause I can see in the dark – ir dar, ir
dar, ir dar kartą – I will find you – I
will find you – I will find you!
Dar pusę valandos stovėjau arenoje ir bukai šypsojausi,
žiūrėdamas į išrenkamą būgnų komplektą, į dėklus guldomas gitaras. Nežinau, ar
lietuvių kalboje yra tokia frazė, bet angliakalbiai dažnai linkę sakyti – It
was the time of my life. Iki šiol tokių įvykių buvo du. Vienas iš jų – šių metų
Paryžius, kai ji pasakė taip. Jausmas, kurį suteikė Placebo – muzika, Brian, Stef, Steve, jausena, garsas,
mintys – tai nepakeičiama. Visa tai neištrinama.
Visa tai –
užrašai sau. Užrašai, padėsiantys nepamiršti. Šio teksto neredaguosiu,
netvarkysiu. Visa tai – padriki užrašai sau.
AN.
2013.11.16
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
rock on