Ankstyvo ryto džiazas

Vis dar sekmadienio rytas. Gatvės išduoda – dešimta valanda. Senyvos moteriškės neskubėdamos traukia į bažnyčias, kad sukalbėtų maldas už tuos, kuriuos pasmerkė. Joms tai – puikus metas. Paaugliai jau išlindę iš tėvų kol kas dar suteikiamų gūžtų, tyko nugvelbti iš senutės rankinę. Taip jie užsidirba alui bei rūkalams – visai kaip senose Carcaterra ar Carroll knygose. Mažieji vaikšto kartu su tėvais, vedžiojančiais šunis, ir šokčioja ant šaligatvio plytelių, jas, žinoma, skaičiuodami. Kas ilgiau nesuklys – laimės. Nieko neprikiši – kone tobulas metas; net laikrodžiai, ir tie užimti – tiksi ir pranašauja ateitį.

Sekmadienio rytais jau neprekiauja mediniais rankų darbo žaislais. Rodos, nereikšminga smulkmena, tačiau ji vienintelė sukasi mintyse.

Man tai, sakykim, ne pats puikiausias metas pradėti dieną. Norisi pagaliau išmokti stingdyti laiką – papūsti kaip gruodžio nakties vėjui ir žiūrėti, kaip tįsta nematomomis gijomis ši nuolatiniu skubėjimu imituota tėkmė.

Baras. Tik ką atsukau nugarą į langą. Šalia trečias bokalas Heineken, Camel blue pakelis. Pasyviai nukreipiu žvilgsnį į cigaretes, alų. Tiksliai nežinau, ką reiškia žodis heineken, tačiau pažvelgus į kupranugarį rūkalų pakuotėje pagalvoju, kad išaušo liūdėti tinkamas rytas. Gyvūnas paveikslėlyje liūdnas, bevalis. Juo, matyt, laipiojama, jis sekinamas, marinamas badu. Žodis blue čia lengvai įpaišomas, nors mažai ką turi bendro su mano draugu kupranugariu. Ką? Manau, visą rytą traukdamas cigaretes iš po jo odos galiu į gyvūną pradėti kreiptis kiek šilčiau. Sugalvočiau jam vardą. Blue – tai bliuzas. Mintyse iškyla B.B.King  su gitara siluetas, Eric Clapton stuomuo, galop už jų atsisėda Ray Charles, kaip visad, su tamsiais akiniais.

Niekas nedalina laimės už dyka, toptelėjo. Net ir šie vyrukai.

Laikrodis atrodo išblukęs, niekaip nesugebu įžiūrėti, ties kokiais skaičiais stoja rodyklės. Tiksėjimo negirdėti – užgožia muzika. Visgi manau, dabar dešimta ryto, sekmadienis.

Jokių medinių rankų darbo žaislų gatvėse. Mintis vis sukasi – lyg begalinė.

Esu vienas, bet ne vienišas, regis, taip sakė poetas Ališanka. Toks pat vienas, kaip ir barmenas, prieš valandėlę paėmęs apžiūrėti mano atsineštą nuotrauką. Šįkart mintyse suskamba viena mėgiamų dainų, nors bare skamba ne tokia artima man muzika. Gali sakyti ką tinkamas, bet kai į vieną suplaki Charlie Parker, Ray Charles, Aretha Franklin, The Beach Boys, Queen, dar daugiau senojo džiazo, bliuzo bei roko, sukuri itin keistą atmosferą.

Mėgaujuosi. Tai man tinka. Lyg pasigerti maišant skirtingus gėrimus.

Vakar ilgai neužmigau; galop pradėjau mąstyti apie džiaugsmą, draugystę. Žodžiu, apie tokius dalykus, kurie kažką reiškia. Prieš užmigdamas – o jutau, kaip miegas artėja – nusispjoviau ir tariau sau, kad pasaulio nepakeisiu, galiu nė negalvoti apie tai. Tegu rieda žemyn. Taiką vis vien lydės karas, vienatvę - draugai, tylą - muzika.

Pajutau, kaip kažkas bakstelėjo į nugarą bei nuvaikė jau visai priartėjusį miegą. Maniau, tai neryžtas pripažinti, kad esu beveik žlugęs. Atsikėlęs varčiau senas knygas – Dostojevskio, Hemingvėjaus, Kafkos, sukurdamas gan slogią nuotaiką. Būtent iš rusų klasiko knygos išslydo nuotrauka.

Atsinešiau ją į barą. Barmenas priėjęs paklausė, nuo ko vis nenuleidžiu akių, tada pasilenkė, kad pats pamatytų.

– Varlius!

Paprašė, kad valandėlei paskolinčiau, sakėsi parašysiąs eilėraštį ar bent jau kažką eiliuoto.

Tai buvo pono Varliaus atvaizdas.

– Mes nemokam rašyti, bet esam rašytojai. Nemokam muzikuoti, bet kai reikia, sugrojam sunkiausias melodijas. Nes svajojam. Mes kažko nemokam. Todėl ir gyvenam, – sakydavo ir žinodavo, kad juo patikės.

Varlius buvo apjuostas trejybės. Dažnai nuo aušros lig sutemų stovėdavo pamėgtame gatvės pakraštyje, stengdavosi parduoti savo rankų darbo medinius žaislus – šunelius, drambliukus, karvytes, raganaites. Regis, nieko ypatinga. Tokių gatvės prekeivių apstu. Bet jam tai reiškė kiek daugiau nei galiu suvokti. Šio amato padedamas jis tikėjosi meile išgelbėti pasaulį. Tikėjo, meilė susideda iš trejybės – šypsenos, apkabinimo ir tylos. Kai žmogus prieidavo prie vežimaičio su žaislais, išsirinkdavo, Varliaus veide nušvisdavo nuoširdi šypsena – jis apkabindavo pirkėją bei tylėdamas laukdavo, kol nueis.

Kartais išgerdavo su manimi, kartu rūkydavome, klausydamiesi senų muzikos įrašų. Alus, vynas bei cigaretės – keista, bet, rodės, mus taip ir persekiojo skaičius 3. Kai užsimindavome apie darbą, Varlius linktelėdavo, atseit leisdamas suprasti – pirkėjai jį atsimins vien dėl to, kad atidavė jiems šypseną. Anot jo, tai buvo kaip tik tai, ko reikėjo. Lig tol nesupratau, ką būtent jis turėjo omeny.

Nespėjau, nes vieną dieną jis tiesiog dingo. Nieks nesakė, tačiau kažkodėl buvau įsitikinęs, jog jis mirė. Išgaravo. Daugiau nebegalėjo nei klausytis savo mėgiamų Oasis įrašų, nei mylėtis su išrinktąja. Jis nebuvo išskirtinis – dievino The Beatles, nors nekentė McCartney, gerbė Dostojevskį, nors šaipėsi iš jo pasakų. Visad atrodė padoriai, stengėsi nesivelti į ginčus, išklausydavo į bėdą patekusį. Bet svarbiausia, kupinas vienatvės neleido savo veidu grįsti gatvių, anaiptol – siekė išgelbėti pasaulį.

Kai jis dingo, pajutau, lyg iš manęs būtų išplėšta dalis tikėjimo.

Kodėl jį prisiminiau? Taip, tas pats baras. Vakar rasta nuotrauka. Bet kodėl? Galbūt ir manyje jis paliko kruopelę savo tikslų. Nagi, galvok kaip jis, sumurmėjau. Pernakt nesumerkei akių, išsunkei paskutines natas iš savo šešėlio. Jau gali galvoti kaip jis. Pasiekei reikiamą beprotybės atžymą. Prisiverčiau nusišypsoti. Varliaus nesuėmė už marihuanos laikymą, kaip antai buvo suėmę Lennon ar Sinclair, neteisė už Kennedy nužudymą, nors jis ir kalbėjo, kaip sapnuose šauna jam į petį. Jo nepaliko moteris, jis – jos. Nestatė trobesio iš rankų bei kojų. Gal tiesiog nemokėjo pasilikti? Negi manė, kad jam pavyks?

Prieš akis stojo diena, kai lūkuriavau prie jo vežimėlio, laukdamas, kol sutems. Įvakarojus pro šalį pamatėme einant vyrą su maža mergyte. Šioji susidomėjusiu žvilgsniu spoksojo į Varliaus vežimėlį.

– Nori? – paklausė, matyt, tėtis.

– Taip!

Jie rinkosi neilgai, mergytė iškart suprato, ko nori. Tai buvo sprindžio dydžio ragana. Su šluota, ilga nosimi, palaidais plaukais. Tėtis paklausė kainos. Varlius tik šyptelėjo, žvelgdamas į vaiką. Nusišypsojome visi trys.

– Kokia gėda. Mes tik vaikštinėjame – neturiu pinigų, – tyliai prisipažino tėtis.

Vyras užraudo, akyse stojo nuostaba. Matėsi, kad norėjo kažką pasakyti, gal atsiprašyti, bet tuo metu Varlius nusijuokė, delnu prisidengdamas burną.

– Juokauju, – tarė. – Matyt, galiu šį žaislą atiduoti už dyka.

– Noriu šito, – beprasižiojantį tėvą nutraukė priėjusi mergytė.

Vyras buvo toks laimingas, net stebėjausi. Matėsi, kaip nenorėjo nuvilti dukrelės, kaip mylėjo ją. Akyse net sužibo ašaros, Varlius priėjo prie jo, tylėdamas apkabino.

– Kada nors būsi graži ragana, – tarė mergytei.

– Ačiū.

Kitą vakarą turėjome susitikti pas jį, sulaukti dviejų vėluojančių moterų. Galop išgirdome skambutį į duris. Viena jų buvo girta kaip pėdas, kita – lūpas išsidažiusi raudonai, pasiilginusi blakstienas. Išspyrėme jas. Likusią vakaro dalį klausėmės Chuck Berry ir išgėrėme butelį Ballantine`s.

Jis buvo velnio neštas laimės kūdikis. Prisiminimai apie jį darsyk sukėlė šypseną.

– Žinok, neparašiau nieko, tik mąsčiau, – priėjęs prisipažino barmenas.

– Nėra įkvėpimo.

– Ką tu, - numykė atiduodamas nuotrauką. Pakėlęs akis jo veide išvydau ramią šypsenėlę.

– Gerai atsimeni jį?

– Tai taip.

Imu suvokti, kodėl Varlius prasmego tyloje. Kaip tik dabar. Būdamas šiame bare. Jis pats pasirašė tokį nuosprendį. Matyt, norėjo to.

Tądien, kai dingo, pagalvojau, kad savo gyvenime jis tik pardavinėjo žaislus, gerdavo su manimi bei būdavo su moterimi. Privertė žmones jį prisiminti.

Išgelbėjo mažą dalį pasaulio, pasėdamas meilę prisiminimais apie save. Anot jo, kažką pasėjus dera išeiti – tai, kas nauja ar jauna, turi užaugti savarankiškai. Dažnai tai kartodavo, tik nedrįsdavo paaiškinti, apie ką iš tikrųjų sukosi kalba. Jis sėjo meilę; tokią, kokią įsivaizdavo. Ir išsitrynė, kad neliktų pamirštas.

Tą nuotrauką padariau aš. Jis, apsuptas žaislų bei vaikų. Šypsena veide. Gal jau besirengianti skristi. Nemanau, kad pavyktų Varlių pamiršti. Pažinęs jį pažinau ir tą gyvenimo pusę, kurioje nėra vietos agresijai, nepasitenkinimui, kruvinam alkiui. Šypsena, apkabinimas, tyla – tai priešprieša scenai, ant kurios sustatytos dienos bei naktys, pamaniau, stebeilydamas į pamažu tolstantį pono Varliaus šešėlį nuotraukoje.

– Išgerk už mane, – išgirdau jo balsą kažkur giliai giliai savo pasąmonėje.

Jaučiuosi lyg būčiau visą rytą skubėjęs, nors nepakilau nuo baro kėdės. Dar tik vienuolikta. Pati pradžia. Puikus metas augti ir skristi.

AN.

2011.10.27