Aktyvumas

Pasiektas blog`o pasyvumo rekordas - du įrašai per du mėnesius. Ir štai jau pavasaris. Anksčiau du įrašai įplaukdavo per trejetą dienų. Gal per gerai, gal per laimingas, gal daug ką turiu pasakyt pačiam sau, aplinkai, kurioje gyvenu, ir kuriai pats leidžiu gyventi.
Knyga išleista. Sako: "oho, jau knyga", kai tie, mane pažįstantys, atkerta kiek teisingiau: "pagaliau". Gal tai - pats metas, gal ne. Gal rezultatas geras, gal ne. Dabar jau nėra skirtumo. Pasiekiau tai, ko troškau. "Nemiegančius" gali apdrėbti purvais, gali ir ne. Savo tikslą pasiekiau --> tikslas pateisina priemones --> pasiekus jį jau nusispjaut.
Knygos laukiau labiau nei pristatymo, tą žino kiekvienas mane pažįstantis kiek ilgėliau ar pažinojęs, bet ir apie jį bent kelis žodžius.
Susirinko daug žmonių, tad visiems dėkoju, kas rado valandą, dvi, ištikimiausi net tris tą trečiadienio vakarą. Šilčiausia, kad atėjo kaip tik tie, kurių atėjimo ir laukiau. Visi tie, kurie pasiliko pašnekesiui prie vyno toje tamsioje salėje.
Nemiegančiais pasitikiu. Nežinau kodėl, bet jie - lyg atsvara tam trapumui, tai sapnų serijai, kurią rašiau prieš keletą metų. Tai lyg atsvara tam, kam gyvenau anksčiau, bet jau tiksliai nė nebegaliu pasakyti, kada.
Pasitikiu ir kitais dviem, "Mylėti angelus" ir "Laukiniais arkliais", bet jiems dar reikia bręsti, keistis, o ir man pačiam - iki jų užaugti. Dieną prieš pristatymą kilo dar viena idėja, tad gyvenimas nestovi vietoje. Klausė, ar antroji bus gera, geresnė, blogesnė ir panašiai. Kvailas klausimas. Antroji bus tokia, koks tuo metu būsiu aš. Jei tik ji bus, nors tuo veik neabejoju.
Tad darsyk, it koks vokietis, dėkoju visiems, kas prisidėjo, kas atėjo, kas visus tuos metus nuo pačios rašymo pradžios užsuko į mano kelią bent jau kažkiek pasidairyti. Taip, visiems, ko čia dabar purtot galvas.
Kelios nuotraukos iš Nemiegančiųjų, fotografavo Leka K.