dešinėje ekrano pusėje esantys nuolat senkantys skaičiai likusias dienas nebesakys tiesos. rudens pradžią aplenkėm visom šimtas penkiom dienom.
matyt, viskas prasidėjo dar pernai balandį, kai lyg niekur nieko vaikščiodamas nemylimo miestelio paežere pamaniau - o ką, jei viskas vyktų gerai ir tada galbūt kas nors pavyktų? pusę metų galvojau ir klausiau savęs, kodėl tuomet taip sau pasakiau. po pusmečio tai ištariau garsiai ir pradėjom laukti. dar po pusmečio jau saugiai dairėmės, o dar po mėnesio pasakėm sau - reikia ne kažkada, o dabar. dabar. sakyti taip. visai kaip tas žmogus iš pop knygos. taip.
po trijų dienų išsinuomojome butą.
radome pirmuosius savo namus. į kuriuos net pažiūrėjus tįsta seilės ir norisi šaukti į dangų, kad dangus - tai ne aukštumos, o tai, ką patys pastatom.
vakar skaičiau viename iš tų renginių, kur žmonės stovi prie mikrofonų ir skaito savo tekstus. ir kartu su vienu puikiu poetu supratom, kaip reikia dalyvauti tokiuose renginiuose - prisišnioti daug alaus, renginio metu, prieš skaitant ir po. taigi vakaras neprailgo, esu tikras, kad tik dėl to. ant žemės buvo sustatyta eilė vilnietiško alaus butelių, įsiterpusių prie kitų žmonių vyno butelių, pakų. ką gi, tai buvo pirmieji skaitymai, kai nežiūrėjau į laikrodį ir nesigailėjau, kodėl atėjau. jei kam nors kils mintis eit kur nors skaityt, apsišarvuokit alumi ir vynu - padės ištverti. gal mąstau kaip hemingvėjus, bet klausytis kitų tekstų man dažnai nemiela, nes tie kiti tekstai - kitų rašančių žmonių. kodėl kaip hemingvėjus? kviečiu pasižiūrėti filmą midnight in paris.
toks laikas, kai bręsta naujas prozos tekstas, kaip visad - bet kur pasirašo kažkokios keistos mintys, kurios visai neprašytos siejasi su viena kita.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
rock on