TOKIAIS LAIKAIS, KAIP ŠIE
Masculinum
singularis
Skambutis. Po butą sklinda kaimynės
skambėjimo tonu nustatyta daina. Nepažįstama. Sustoju prie stalo, ant kurio
padėtas mobilusis telefonas, ir klausausi. Elektroninis garsas kaskart varo iš
proto – gal to kaimynė ir siekė. Neatsiliepiu.
- Kai skambina, atsiliepk, - pamenu,
sakė kita kaimynė.
- Bet tai... Kam? O jei nenoriu kalbėti?
- Bet tai, bet tai... Tiesiog atsiliepk.
Ką žinai, gal paskambins Hemvėjas.
Kaskart, kai po to išgirstu tą atšiaurią
melodiją, galvoju, ką sakyčiau paskambinusiam Hemingvėjui.
Kaimynės – net jų vardų nežinau –
ganėtinai kasdieniškos. Ateina, papasakoja, ką matė per žinias, nes neturiu nei
radijo, nei televizoriaus, nei kompiuterio. Tik seną prieš keletą metų mirusio
kito kaimyno spausdinimo mašinėlę, krūvą apdulkėjusių juodraščių, knygų.
Šaiposi, kai pasakoju apie
beprasmiškumą, gyvenimo kvailystę - atseit, kam to reikia, vis tiek nieko
nepakeisiu. Prisileidžiu todėl, kad kalba. Būna, pasijuokia, bet dažniau
postringauja apie gyvenimą be literatūros. Nesuprantu jų, nors kartais
atpažįstu vieno kito romano motyvus ir galiu interpretuoti. Vėliau pasimetu,
nes tai, ką sako kaimynės, ir tai, kas parašyta, atrodo panašu tik kurį laiką.
Bandau suvokti, kas aš. Kaip paauglys.
Retai kas pasako draugišką žodį, dar rečiau kas nusišypso. Atrodo, nesu
reikalingas. Gimiau per vėlai, matyt. Vienintelis pomėgis – knygos. Kai pradedu
skaityti, įsilieju į veikėjų pasaulį. Nesvarbu, tai Juan Rulfo ar Virginia Woolf,
stengiuosi įsigilinti į detales, suprasti viską – ir tai, ką norėta pasakyti, ir
tai, apie ką autorius net negalvojo. Suprantu, kad žaloju save: užklumpa
beviltiškumas, apatija. Norėčiau nustoti. Tik ką veikti? Neturiu kito
pasirinkimo. Retkarčiais pabandau dieną kitą išsiversti be knygų. Užmirštu
valgyti, praustis. Prieš kažką veikdamas, pagalvoju, kaip elgtųsi Vinstonas
Smitas ar Robertas Lokampas. Paklystu. Pamirštu atsigręžti į save. Vėl pradedu
skaityti.
Man atrodo, galėjau išprotėti.
Puikiai suvokiu, knygose meluojama. Realybė
visai neatspindima. Vertybės, kurias papasakoja rašytojas, visai skiriasi nuo
vertybių, patiriamų, pavyzdžiui, einant ryte į darbą.
Nebežinau, kas yra siužetas, kuriam
paklūstu, taip pat, kaip nežinau, kas yra tikrovė, kurioje nepritampu. Vis
klausiu, kas per velnias esu, nors, žvelgdamas į atspindį troleibuso lange ar
atmintį, stengdamasis atgaivinti į užmarštį slenkančius prisiminimus, suvokiu –
aš pats, ribotas šioje begalybėje, jos ypatybė, beveik niekieno nerūpima.
Nevaizduoju kažkokio ypatingo menininko, išminčiaus ar malonaus taksisto, nes
toks paprasčiausiai nesu. Tai galėtų būti tik kaukės. Anot knygų, visa, kas tariuosi
esąs, tai manyje prarandamas laikas, samplaika aibės epochų – Prousto, Kafkos,
Kerouac`o. Suklydęs, o klystu dažnai, pamanau, jog esu ir niekas, ir kone
visata. Kitaip tariant, ir vienis, kuriam aukojuosi, ir niekalas, kurį mėginu
pražudyti. Gyvenu, nors ir paklūstu laikui, kas bent jau man atrodo absurdiška,
svetima.
Pikta, nes knygose randu tiek prasmės,
patirčių, o realybėje nematyti nieko, nei prasmės, nei patirčių, nei pačio
paprasčiausio noro išlikti.
Femininum
singularis
Ant sienos kabo trys paveikslai. Manet,
Vermejerio ir Kolvilo darbų reprodukcijos, spausdintos ant popieriaus lakštų.
Vidurinįjį, Vermejerio, dažnai praleidžiu, stengiuosi nekreipti dėmesio.
Dažniau tyrinėju Manet įžūlokai nutapytą moterį ir nesistebiu, kodėl savo laiku
paveikslas buvo tiek kritikuotas, atstumtas, bei į Kolvilo gamtovaizdį, kuriame
tuštuma, traukinys ir į jį bėgantis arklys. Nepalikta vietos šešėliams – vien vast emptiness, kaip sakė per paskaitas,
tik nebepamenu kada, kur, kas. Kartais įsivaizduoju, kad aš – ta moteris Manet
paveiksle, o šalia sėdintys vyrai – mano pašnekovai, nesitikį su manimi permiegoti,
norį tik pašnekėti. Taip sugebu užsimiršti ir prarymoti ištisas valandas, pati
to nesuvokdama. Įsiklausiusi girdžiu, kaip pasislėpę už medžių suokalbiškai
čiulpa paukščiai, kviečia paimti vyriškį už rankos, kiek pavaikštinėti. Kai
akimis persikeliu prie Kolvilo darbo, pradeda lyti. Apninka panika. Popieriuje
nepalikta vietos atminčiai, patyrimams, aidi artėjanti mirtis.
Paveikslas neturi atminties.
Ar aš neturiu atminties?
Dažnai parymojusi išsiruošiu eiti.
Žinau, kad turiu tikslą, kad tuo metu kojos veda ne šiaip kažkur. Tačiau
neatsekamą akimirką mano sąmonė lyg išsijungia; lieka tuštuma, tamsa. Kai
atsipeikėju, nebežinau, kur esu. Tai kartojasi jau ilgai. Gal nuo tų
paauglystės dienų, kai suvokiau, mylėti dar ne metas, ir tai sau uždraudžiau.
Esu kieme. Dairausi atsargiai,
stengiuosi išlikti rami. Nenoriu sukelti įtarimo. Pažiūriu, kaip apsirengusi.
Viskas gerai. Žmonių beveik nematyti. Vieno kojos pačiame tolimajame kiemo gale
(regis, žmogus sėdi šalia seno ąžuolo kamieno) bei antrojo nugara. Galvoje
suskamba mintis, kad jie slapstosi. Jų (at)mintyse – pavojus, reikmė žūtbūt
apsisaugoti.
Regis, tai ne bet koks kiemas, ne
daugiabučio ar parlamento. Ne. Apkerpėjęs, samanotas, didžiulės kvadratinės
plytelės (norisi sakyti, plytos) įaugusios į žemę, suleidusios šaknis. Dvelkia
drėgme.
Visa laimė, manęs niekas nemato. Nemato
taip pat, kaip ir tų dviejų, ar ne? Įsiklausau, bene išgirsiu kokį pažįstamą
balsą žmogaus, prieisiančio ir nuraminsiančio. Niekas niekad prie manęs
neprieina. Susikaupiu, stengiuosi prisiminti, kaip patekau čia. Stebėjau Manet
bei Kolvilo paveikslus, kaip visada, apsiaviau batus – ką tuomet mąsčiau?
Norėčiau, kad kas nors pasakytų. Lyg būčiau girta užmigusi, pernešta į
nepažinią vietą, pažadinta šio drėgmės kvapo.
Stebiuosi šalia rymančiais pastatais. Langai
praverti, sienos - žemės atspalvių. Sena architektūra. Apnikusi rimtis.
Nuojauta kužda, kad tai universitetas. Jaučiu tai, ką patiria dažnas kanadietis
– atšiaurumą (tik ne kiemui, o kiemo man), dirbtinumą (tik ne kiemo, o mano).
Lyg būčiau visai be atminties. Gal nespėjau patekti čia, mirė dalis ar visos
dalys mano savasties, gal jau esu be kūno. Palengva sukuosi universiteto,
matyt, turinčio gilesnę atmintį nei norėtųsi pagalvoti, kieme. Tolumoje –
žmonės, atsimeną, kodėl čia atėjo. Aiškiai nepailsėti, o slėptis. Nuo vienas
kito, nuo pačių savęs, nuo sienų ar nuo esaties už jų. Baimingai sumurmu, jog
ši vieta mane įsimins. Ir tuomet, jei darsyk čia užsuksiu, nesvarbu –
tikslingai ar ne – ims lyti.
Visai realu, vakar miriau. Jei tai būtų
įvykę šiandien, nematyčiau vietų, kur visi įsimenami.
Nesuprantami personažai Manet paveiksle,
Kolvilo pavaizduota pasyvioji agresija – štai kur esu, savajame interior landscape.[1]
- - -
troleibusas - elektra varoma transporto
mašina: troleibusai pasaulyje paplito vėliau, ne taip greitai
kaip tramvajai.
įrašas iš lietuvių kalbos žodyno
troleibusas, dar vadinamas nebėginiu
tramvajumi, tai gatvės transporto priemonė guminėmis padangomis, valdoma dvejais
viršuje esančiais ūsais paduodamos elektros energijos. jis skiriasi nuo tramvajaus,
važiuojančios bėgiais ir dėl to esančio bėginio transporto priemone.
devintajame devynioliktojo amžiaus
dešimtmetyje amerikietis leo daftas suprojektavo perkeliamas sistemas,
naudojusias savo pačių išgautą elektros energiją bei turėjusias du viršžeminius
ūsus; elektros energija buvo kaupiama mažuose vežimuose arba vežimėliuose,
valdomais ūsų.
įrašas
iš encyclopaedia britannica[2]
kodėl
visi jie pamiršo užsiminti apie svarbiausią dalyką troleibuse?
- - -
Lex
non scripta
Ilga diena. Oras subjuręs. Kelias dienas
šildžiusi saulė pranykusi, jos vietą užėmė drėgmė bei po kojomis žliugsintis
sniegas. Pro debesis nieko nematyti. Nei skrendančių lėktuvų, kuriuos akimis galėtų
palydėti vaikai ir lūpomis imituoti variklių garsus, nei vilties properšų
suaugusiems.
Ilga diena. Žmonės subjurę. Paveikti atšiaurumo,
nebyliai besidalinamo pačių žmonių, nei netyčia, nei apgalvotai. Ilgomis
dienomis gatvėmis kursuoja aibė skirtingų maršrutų troleibusų, senų ir
dvokiančių. Jei perrėžta ranka kas nors perbrauktų turėklus, kitą dieną
neabejotinai pamatytų ant žaizdos užaugusį grybelį. Toks šis miestas. Primintų
viduramžius, jei nebūtų tiek triukšmo bei tarp žmonių vyrautų kažkokia, nors ir
menka, pagarba praeičiai.
Tinkanti diena Borges`ui ar pasekėjams
užrašyti įsibrovėlį wendigo[3],
pasaulį padalinusį lyg ekraną į dvi dalis.
Kairėje pusėje – vyras. Tas pats - literatūroje
paklydęs, kurio telefono skambėjimo toną nustatė kaimynė. Jis skuba, nerimąstingai
dairosi į šalis, bandydamas atsekti, ar gera linkme eina, ar nevėluoja, Priėjęs
stotelę, sustoja. Nėra reikalo eiti toliau. Ši stotelė jam nepažinta, pirmąkart
laukia joje. Sutrikęs pažiūri į maršrutų tvarkaraščius, ar važiuos jam
reikiamas troleibusas. Laukti tenka ilgokai. Per tą laiką pradeda lynoti ir
žmonės slepiasi po skėčiais. Kai kas keikiasi, bet labiausiai keikiasi pats
vyras, tik ne balsiai – mintyse. Jis pyksta dėl to, kad žmonės painiojasi po
kojomis, erzinasi, išgirdęs kieno nors balsą. Jam visi tie, laukią stotelėje –
bereikšmiai žmonės perdėtai išraiškingais veidais. Laukti stotelėje reiškia paklysti
labirinte, kurti metaforas apie atseit gerą gyvenimą. Po kurio laiko jis pro
galines duris įlipa į troleibusą, prasispraudžia prie lango.
Dešinėje pusėje – moteris. Ta pati -
tapyboje paklydusi, kurios atminties šuoliai gąsdina ją pačią. Ji eina
nesidairydama, lyg stengdamasi įsižiūrėti į tolį, galbūt pamatyti praskrendantį
paukštį. Nors akyse tuštuma. It moters siela būtų išskriejusi. Praeinančią ją
nužvelgia senstelėję vyrai bei paaugliai. Kai sustoja stotelėje, pradeda
dairytis. Vieta pasirodo svetima. Žvilgtelėjusi, kokie troleibusai pravažiuoja,
randa vieną, kuris turėtų sugrąžinti ją bent kiek arčiau namų. Įlipusi pro
priekines duris įsitveria turėklo.
Žmonių ganėtinai daug. Kone pusė jų –
paaugliai, tvirtai laiką kuprines. Keli klausosi muzikos. Moteris aiškiai girdi
grupės Foo Fighters dainos Times Like These ritmą, sklindantį pro
vieno penkiolikmetį primenančio ilgaplaukio ausines.
Troleibusas velkasi lėtai, apvažiuodamas
duobes. Durų garsas, kai jos atsidaro arba atvirkščiai, užgožia gatvės
triukšmą, šnypščia, galop trenkiasi į sieneles arba viena į kitą. Žmonės
neišlipa.
Niekas nepastebi, bet moteris stebi,
kaip pro debesis išlenda saulė. Regi save naujai tapomame paveiksle. Prisimena
Manet darbą. Dailininką pažinojo rašytojas Zola. O ką, jei mane nutapytų,
vėliau tapytojo draugas parašytų apsakymą, kuriame pagrindinė figūra būčiau aš,
mąsto ji. Tai mano interior landscape.
To paties troleibuso gale stumdomas
vyras prisimena kaimynės minėta Hemvėjo
skambutį. Kur nusiritau, mąsto, jei mano pažįstami negeba ištarti Hemingvėjaus
pavardės, pats nesugebu pradėti normaliai gyventi. O ką, jei pavyktų bent kartą
pabūti nuspėjamam? Pagyventi taip, kad būtų su kuo išgerti butelį vyno.
Kažkurioje stotelėje išlipa beveik visi
paaugliai, taip pat ir apie Hemingvėjų sapaliojantis vyras. Už jo užkliūna
kokių trylikos metų mergaitė, vyras prieš žengdamas žingsnį į lauką atsigręžia
į troleibuso priekį.
Laikas nelyg sustoja. Regis, vyras ten
prastovi visą amžinybę – nebegirdėti laikrodžių mūšos – stebėdamas(is).
Jie žvelgia vienas į kitą. Du svetimi
žmonės.
Į mirties peizažą netyčiomis paneria
gyvenimo ištroškusi literatūra.
Vyras nustebęs išlipa išplautas keleivių
bangos.
Moteris, taip pat nustebusi, pagalvoja:
tokiais laikais, kaip šie. Times like
these.
Laikrodžių muša nuslopusi.
Masculinum
singularis
Dabar jaučiuosi žymiai lengviau. Jau
išsikrausčiau iš buto ir išmokau pakeisti skambėjimo toną telefone. Vėl pradėjau
rašyti. Atrodo, lyg būtų kažkas nutikę, tik neatsimenu, kas. Vieną dieną
važiavau troleibusu iš svetimo miesto galo, o jau nuo pat tos pačios dienos
vakaro ėmiausi veiklos. Vis bandau prisiminti, ar kažkas iš tikrųjų nutiko, ar
ne, tačiau nepavyksta. Gal nieko iš tikrųjų nebuvo.
Kartais, pasibaigus paskaitoms, einantį
pakeliui į stotelę, užklumpa mintys, kurias tiesiog privalu užrašyti. Jei
nelieka kitos išeities, sėdu į pirmą pasitaikiusį troleibusą ir nepradedu
domėtis, kur važiuoju, tol, kol visko neužrašau. Kartais būna jau per vėlu.
Kartais ne.
Neseniai ėjau pro teatro pastatą, kai
išgirdau balsą. Tariamus žodžius. Tai buvo mano balsas, tik tuo metu jo
nepažinau. Užsirašiau kažką nerišlaus apie troleibusu vykusį žmogų, kuris
išlipdamas sugavo neįsidėmėtų veido bruožų moters žvilgsnį. Tai nebuvo kažkuo
ypatingas akių kontaktas. Vyras buvo suirzęs ir piktas, kad jam po kojomis
painiojosi tiek daug savais keliais einančių žmonių, tačiau ta trumputė
akimirka, kai susitiko dviejų svetimų žmonių akys, dėl kažkokios priežasties
įsirėžė į pasąmonę.
Nežinau, kodėl užrašiau būtent tai.
Skaitydamas vis pagalvoju, kad tai galėjo nutikti ir man. Greičiausiai ne. Bet lieka
menka tikimybė, kad taip.
Femininum
singularis
Stebėdama likusius du paveikslus
(Kolvilo peizažą teko išmesti), kartoju savitą maldą, stengdamasi ją
prisiminti. Tokiu būdu tikiuosi pabėgti nuo savęs – protinių nualpimų,
nepagrįsto pavojaus.
Ji kaskart nuskamba vis kitaip.
Pakilus
saulei, pradeda lyti laiku atgal atsuktais žiogais. Taip niekieno nenudilgo
praeitis. Žiogai galėtų būti mano viltys. Girdėjau per paskaitas sakant, kad
jos įmanomos tik dieną – naktį tampa lūkesčiais, ašaromis ar nuo širdies
nutraukiamais ritmą palaikančiais laidais (kurį kirpti – raudoną ar mėlyną?).
Neigė, bet po daugelio kryčių vis tikiu, kad viltys sklidinos praeitimi. Tai ir
išgyvenimai, ir patirtys, tik nukreiptos į dar ateisiančias dienas. Jos
šokčioja kaip žiogai ir negali įspėti, į kurią pusę stryktelės kitąsyk – ant
stogo, ant vaiko veido, o gal tiesiai po kojomis, kad būtų sutryptos. Tai
įprasta, ar ne? Dažniausiai tada, kai viliuosi, sėdu priešais paveikslą arba į
troleibusą. Nesu laisva, kaip Kerouac`as ar jį iki šių dienų naiviai
parodijuojantys jauni rašytojai – nelekiu, kur papuola. Išlieku rami. Turiu
išlikti rami, laikytis plano, įsiminti jo detales. Sekti kiekvieną troleibuso
posūkį bei žmones jame – niurzgančias senes, iš mokyklos vykstančius paauglius
– išstypusius berniukus bei švelniaveides mergaites. Tai dažniausiai būna
septyniolikmečiai, pirmąkart pajutę, kaip gera pamilti, tik dar nesupratę, kaip
arti žioji bedugnės žymė. Turiu išlikti rami, laikytis plano. Sekti potėpius
paveiksle. Manet darbe pirmąsyk įsižiūrėjau į moters bei vyrų akis. Jos tokios
gyvos.
Wendigo
pluralis
Abejose ekrano pusėse matome žmones. Jie
vienas kito nepažįsta, vienas kitą matė tik porą sekundžių. Kol kas abu miega
savo lovose. Kairėje pusėje vyras, dešinėje – moteris. Kai kas neįprasto – jie
pabus besišypsodami, švilpaus. Vyras – nežinomą dainą, moteris – pati to
nesuprasdama Times like these
motyvus. Jie greit pradės savo dieną. Erzins aplinkinius, kels jų pyktį ir
erzelį. Dėl to, kad jie – spalvoti. Tokiais laikais, kaip šie.
AN.
2012.04.03
[1] interior landscape – vidinis
peizažas, kuomet ne vaizdiniai nulemia individo nuotaiką bei jauseną, o būtent
nuotaika bei jausena įtakoja tam tikrą gamtos vaizdinių virsmą.
[2] trolleybus,
also called trackless trolley, vehicle operated on the streets on rubber tires
and powered by electricity drawn from two overhead wires by trolley poles. it
is distinct from a trolley car, which runs on rails rather than on tires and is
thus a form of streetcar.
in
the late 1880s a number of small transit systems were put into operation using
electric power supplied by the system of leo daft, of the united states, which
used two overhead wires; electrical power was gathered by a small carriage, or
troller, running on the wires.
[3] Wendigo – Kanados mitologijoje
mitinė būtybė. Šiame kontekste – įsibrovėlė, protagonistui perduodanti nešamą
žinią.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
rock on