S(TOP) ISTORIJA

Teksto, pradėto rašyti dar pavasarį, pradžia. Jis vis dar nebaigtas, bet nusprendžiau laisvesnėm akimirkom pradėt kelti jį į kompiuterį, pamažu taisyti. Ši nuotrupa pasirašė mūsų buto balkone, kai buvo beprotiškai šalta, šalia garavo rytmetinė kava. Visa kita, ko nėra šiame įraše, buvo parašyta arba Vilniuje, arba Perthshire, UK. Prie šio teksto kūrimo patys to nenorėdami prisidėjo veik visi pažinoti bei pažįstami artimi žmonės. Dėkoju jiems.
Tikiuosi karts nuo karto įdėti ištraukas, nes jaučiu, kad tekstas pamažėl pradeda veržtis į gyvenimą.
___________

S(TOP) ISTORIJA

Wake-up call, coffee and juice
Remembering you
What happened to you
I wonder if we'll meet again
Talk about life since then
Talk about why did it end

Stereophonics, “Dakota”

Už lango – variklio burzgimas. Kai jį išgirdo, S pritildė muziką ir nugara prisišliejo prie sienos. Nutilo. Tik ant lubų voratinklyje įsipainiojusi musė gailiai bei įkyriai zyzė. S pamatė artėjantį vorą – neskubantį, užtikrintą, saugų. Įsiklausė. Tylu buvo tik akimirksnį – pradėjo loti namo priešais balkone nuolat tupintis spanielis. Matyt, kaip visad įsitaisęs ant didelio šeimininko supamo krėslo. Įdomu, kodėl lojo. Bet ir taip aišku – pamatė iš automobilio išlipusį žmogų. S stengėsi atpažinti, kas pavyko, pagal variklio garsą. Greičiausiai juodas kaimynų visureigis. Iš jo tik ką išlipo trumpą sijonėlį dėvinti moteris ilgais šviesiais plaukais. Dabar turėtų eiti prie laiptinės durų. Jau turėtų būti prie jų. Nagi, svarstė S, kodėl tas spanielis vis dar loja. Laiptinės durų šuo nemato. S prislinko prie lango, iškišo galvą. Moteris šįsyk dėvėjo juodą sijoną, plaukus susirišusi į kuodą. Stovėdama prie prabangaus vyro visureigio, rankoje laikė telefoną ir, tikriausiai, rašė žinutę. Mėgo dėmesį. Kam nepatiktų būti stebimam prie tokio automobilio. Spanielis vis dar lojo – stipriai įsispitrijęs į rudą medinį krėslą. Lojimo supykdyti kaimynai rinkosi prie langų ir norom nenorom buvo priversti stebėti prie juodutėlio Porsche stovinčią moterį. Galop ji įkišo telefoną į rankinę ir pasuko laiptinės link. Į S nė nepakėlė akių.

Lojimas nuslopo ne iš karto. Tolydžio tilo, iki kol liko tik menkas urzgesys.

S grįžo į virtuvę. Gamino valgyti ir gurkšnojo alų. Vėl įjungė muziką. Šįkart tyliau. „Aukščiausią žmogų žemėje“, Kristian Matsson`ą, mėgo, jo dainos niekad netrukdė ramių popiečių, per daug neįtraukdavo, neįpareigodavo. S to ir reikėjo. Tai yra, išlikti budriam.

Buvo savaitės vidurio popietė – S taip atrodė – žmonės pamažu rinkosi namo. Jie puikiai žinojo, kuri buvo diena, kuri valanda, net žinojo, kiek liko darbadienių iki artimiausių atostogų. S jie priminė 84-uosiuose įstrigusią darbo liaudį. Sutikusi jį, liaudis nebūtų galėjusi nuoširdžiai pakalbėti apie laiką. Sutikusį S, nebūtų galėjusi iš širdies aptarti naujienų. Šių temų rašytojas vengė. Jo nedomino vietiniai skandalai, antys, kurias išpūsdavo žurnalistai, kuriomis visi beregint patikėdavo.

Sumetęs maistą į keptuvę, dairėsi pro langą į vis kitus prie namo sustojančius automobilius. Nė vienas vairuotojas ar keleivis nepakėlė akių į trečio aukšto langą, pro kurį juos baikščiai nužiūrinėjo žmogus. Regis, niekam net nerūpėjo, kad kaimynystėje gyvena rašytojas, vardu S...

STOP.

S kažką išgirdo. Laiptinėje. Išjungė muziką, patyliukais nuslinko prie durų, pažvelgė pro akutę. Tuščia. Kurį laiką stebėjo. Nieko neįvyko. S kaktą išpylė prakaitas. Priglaudė ausį prie durų, bene išgirs jį radusiojo kvėpavimą. Nieko.

Vėl įjungęs muziką, tęsė maisto ruošimą. Mąstė apie darbą. Jautė poreikį dirbti, nors žinojo, kad pavojinga. Niekas nenori, jog jis dirbtų. Visiems, net tiems, kurie antai mokėjo honorarus, tiems, kurie antai graibstė jo knygas iš knygynų bei vogė iš bibliotekų ar mugių, dabar norėjosi, kad jis ramiai sėdėtų namie, jei dar gyvas, gamintų maistą ir gertų alų, galbūt rastų neįpareigojantį darbą – batsiuvio ar panašiai.

Jis juokėsi iš savęs. Pradžioje jo niekam nereikėjo, bet vis bandė prasimušti. Prieš išleisdamas antrąją knygą, buvo veik nežinomas, išskyrus siaurą pavydžių kolegų ratą bei keletą tų, kurie tikrai nuoširdžiai sekė jo tekstus. Tuomet viskas sprogo. Jis parašė kūrinį, kuris tapo garsiu. Po kelių metų jo vėl niekam nereikėjo. Žmonės norėjo, kad jis net nebūtų pradėjęs rašyti, kad jų knygų lentynose nebūtų jokio autoriaus, vardu S...

STOP.

Tolumoje nugriaudėjus griaustiniui, S priėjo prie lango. Šįsyk be baimės. Lynojo. Pažvelgęs į lubas, pamatė jau pribaigtą musę, aplink ją kojelėmis plušantį vorą.

Sustingo. Pasijuto stebimas. Negi tai voras? Negali būti. Metė staigų žvilgsnį pro langą. Kiek atsitraukė. Dairydamasis priešingo namo balkone pamatė jo pusėn dėbsantį spanielį. Nieko nelaukdamas, užtraukė užuolaidą. Atsinešęs šluotkotį, priplojo vorą ir vėl prigludo prie sienos, šįsyk smarkiai alsuodamas.

* * *