Laiškas
Magritui
(popieriuje
be didžiųjų raidžių, kaip įprasta)
Rytas
– įsimintinas. Šuolis į dienos vėžes. Nė nesistengčiau įvertinti ar tiesiog
žodžiais nusakyti mūsų rytus. Prieš kurį laiką tai buvo skubėjimo, nervingumo
laikas, nors šiuos žodžius gali laisvai paneigti – netikiu jais tiek, kad
ginčiau. Nei skubėjimo, nei erzelio nelikę. Matyt, pakeitei teptukus, gal
ieškai kitų kelių įžvelgti būsimą laiką mudviejų drobėje. Matyt, pakeičiau
rašalą ir rašau atsargiau. Apima sunkiai paaiškinamas jausmas, kai, vos rytą
pabudęs, žvelgi į tolį ir jautiesi lyg paskutiniu namiškiu. Jauku dalintis po
ausinę ir klausytis muzikos, kuri parodė vienas kitą. Jauku pasisukti į dešinę
ir pamatyti tavo pavasariškas akis, ištarti žodžius, tuomet sakomus. Išrenku dainą
– nustembi – pasitinkame dieną, tvirtai stovėdami ant kojų. Keleiviai nužvelgia
mudu. Šioje šalyje draudžiama linguoti galva, niūniuoti, kai esi tarp kitų. Šioje
šalyje galioja nuostata neerzinti piliečių šypsenomis. Nors retas kuris supras
tą jausmą, kurį iššaukia mūsų muzika – norą būti kažkuo, tačiau ir su kažkuo, nors ir sunku, bet keblu
įsivaizduoti save tyloje. Jauku pajusti, kad Vilnius dabar suteikia daugiau nei
Paryžius – juk jame pėdas įspaudėme tik tik ką. Vilniuje einame aukštai iškėlę
galvas, šokame, nors, matyt, retai pataikome į ritmą. Gatvės tylios ir
paklusnios. Čia pagaliau kaip namie. Regis, reikėjo tik dalintis mūsų spalvas
atkartojančia muzika. Tik tiek. Jauku jaustis namie. Jauku būti savyje. Jauku,
nes rytas nulemia dieną, kokia ji bus. Visa tai – mūsų, nors jei tai skaitytų
svetimo akys, vargu ar bent kontūrus pažintų –
AN.
2013.02.28
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
rock on