kovo etiudai

 kovo etiudai, gimę pirmajame asmenyje. tekstai tikisi, kad pirmasis asmuo juose nebus sutapatintas su autoriumi, nes tai būtų netikslu ir šališka. gero skaitymo!

1.

Time changes things

Like I never thought

Like I never saw

Time changes me

I'm like I never was

/Stereophonics “Drowning”/

(vietoj pavadinimo)

Atminties procesai pašliję. Kaip ir pati atmintis. Pašlijusi. Kiek metų pralėkė po to, kai Wordsworth`as darsyk aplankė Tinterno vienuolyną – ketveri, penkeri – stebėjosi išlikusia gamta ir ieškojo atspindžių savyje? Dar tada buvo kiek daugiau nei įstabu įžvelgti atminties spragas, pastebėti, kas vykę iš tiesų, kas pagražinta ar visai pakeista vaizduotės.

Kiek metų pralėkė po to, kai pirmąkart susikroviau krepšius ir išvykau laimės ieškoti? Tik ką sukako ketveri. Dabar viskas atrodo kiek kitaip. Pastebiu tai, nes, pamenu, užsirašiau tos vienintelės dienos įvykius. Kiek vienšališkai, gal net perdėm jausmingai. Tačiau vis vien tai išlieka dokumentu, paliudijančiu vienos mano praeities dienos realumą. Ekrane aprašomi detalūs įvykiai, jausmas, polėkis. Atminty tvirtai užsilikusi akimirka, kai vieną dieną po to, nemiegojęs, nesiprausęs po apylinkes vedžiojau šunį ir vis dirsčiojau į giedrą dangų, dėkodamas saviems dievams už galimybę.

Dabar viskas atrodo kitaip. Kaip ir Wordsworth`ui, darsyk aplankiusiam vienuolyną. Jis išlaikė pagarbą apleistiems namams, tačiau sutiko, kad jie, kaip ir daugelis dalykų, pasiduoda laikui. Gal laikas ir ne geriausias žodis. Bet kai nereikia, būtent jis dažnai iškyla atmintyje. Tiksliau būtų sakyti pasiduoda tėkmei. Kaip ir Wordsworth`as, išlaikiau nepamintą pagarbos jausmą. Vis atsigręžiu į tai, ką kadaise rašiau. Tai pakitę. Lyg kažkas tądien būtų buvę kitaip, nei teko patirti.

Štai – tik ką priėjo mane jau ilgai kenčiantis žmogus (žinot tą jausmą, kai turi žmogų, kurio gali paklausti galbūt kvailiausio dalyko ir gauti atsakymą?) ir pritūpė ant lovos kampučio. Ar viską prisimeni tiksliai? Paklausiau, o kai ji mąstė, pridėjau: tarkim, mūsų diena – ar prisimeni ją būtent tokią, kokia buvo, ar jauti, kad reikia kažką atkurti? Reikia, linktelėjo. Tačiau tada nebegali teigti, kad vaizduote atkurtas prisiminimas yra tikras, ar ne? Galiu. Juk jis buvo tikras.

Tai buvo kelionė tamsiai žaliu autobusu ankstyvo kovo popietę. Krepšys, pamenu, buvo kažko pilnas, bet visai neatsimenu, ko. Gal prigrūdau saldainių? O gal sumečiau tai, kas tada buvo svarbiausia? Matyt, turėčiau pasitelkti tai, ką pasitelkiu rašydamas kiekvieną tekstą. Juk, lyg ir Šimborska sakė, kad be manęs čia nė lapas nenukris. Palauk. Realu, kad tai buvo vienas manųjų poetinių bandymų. Nesvarbu. Žiopsodamas pro langą, klausiausi muzikos. Grotuvas jau seniai išleidęs paskutinį kvapą.

Tuomet sekė visai nepažįstamas miestas. Pirmąkart gyvai matytas žmogus. Be abejo, atidesniems skaitytojams visos šios detalės įdomios – jos sukuria estetinį poveikį, kurio ieško daugelis. Bet kas aš toks, juk nei Kafka, nei Eco, apie kokius atidesnius skaitytojus galiu šnekėti? Tikėtis jų – taip. Sulaukęs bent vieno džiaugiuosi. Bet nejau apsunkinsi tekstą detalėmis, kurias noriai skaitys vos vienas kitas žmogus? Taigi, tuomet sekė visai nepažįstamas mietas, pirmąkart gyvai matytas žmogus, prieš tai kiek pasiblaškius stotyje. Po to – pirmasis pasivaikščiojimas, pietūs – kiek pamenu, cepelinai ir skani arbata, bet negi nebuvo jokio deserto?  – vėliau antrasis pasivaikščiojimas ir pirmasis bučinys į plaukus. Bučinį pamenu, gal net ir dabar žemėlapyje nurodyčiau vietą, kur tai įvyko. Tačiau antrojo pasivaikščiojimo beveik nepamenu, po menką iškarpėlę dėlioju detales, stengdamasis gauti bendrą vaizdą. Štai – didžiulė blausiai apšviesta gatvė ir giedras dangus, o prieš jame žvaigždė, apie kurią ir rašyta, ir dainuota... Kas toliau? Ramios tylos valandos naktį, kuomet nesudėta nė bluosto. Pamažu atslinkęs rytas ir skrandžio skausmas. Tiksliai pamenu, kad visą parą nebuvau tualete ir dėl to nesukau galvos. Tačiau kas vyko prieš ir po to? Kas ką sakė? Juk tikrai sakė. Akis skaudėjo, galvą kiek maudė. Toks jausmas, kad aiškiai prisimenu tik tai, kas susiję su manimi.

Kažkur skaičiau, kad tai, kas vyksta pabaigoje, įsimeni geriausiai. Tiesa. Kaip dabar prisimenu akimirką, kai atėjome į stotį ir ten kone valandą stovėjome, tyliai ir retkarčiais persimesdami vienu kitu žodžiu. Prisimenu, kaip lyžtelėjau jos dantį. Prisimenu tą menką dovanėlę, kurią, esu tikras, turiu ir iki šiol.

Wordsworth`as savo eilėraštyje, analizuodamas praeitį, stengėsi įžvelgti prošvaisčių ateičiai, teigdamas, kad kiekvienas krytis bus atlygintas. Ką iš viso to gaunu aš? Įrodymą, kad viena svarbiausių gyvenimo dienų kiek išblyškusi. Matyt, būtent todėl ji iki šiol lieka svarbia – turiu stengtis, kad suprasčiau ją tokią, kokia buvo. Nardydamas laiku atgal įžvelgiu šviesą tam, kas dar bus. Stengdamasis suprasti tai, kas dalelė po dalelės sudaro mane, esu čia ir dabar, viena atsiliekančia koja, kita – pastatyta šiek tiek per toli, kad, vdruk ką, būtų pasirengta perkopti sieną.

AN.

2013.03.12

__________

 2.

 

Viskas pakito žaibiškai, gal kiek satyriškai. Vieną ankstesnių metų balandžio pavakarę ieškojome buto. Nieko ypatingo – taip pat, kaip ir ištisas savaites anksčiau. Žavėjomės nauju mikrorajonu, trokšdami ten gyventi, tačiau suprasdami, jog per brangu, per toli. Buvo balandžio pradžia. Tą patį balandį radau butelį, kad tyliai ir sau atšvęstumėme gimtadienį. Tame pačiame rajone. Atsimenu ėjęs aplinkkeliais, nes nežinojau trumpesnio kelio. Pasiklydau,  nors vis taip pat žavėjausi. Pastatai švytintys ir jaukūs, apstu vaikų žaidimų aikštelių ir mažyčių parduotuvių. Tą popietę vaikštinėdamas, net ir pasiklydęs, nenutuokdamas, kurioje pusėje namai, jaučiausi ramus ir laimingas. Atšventę gimtadienį žygiavome atgal, vėl eidami aplinkkeliais, svilinami balandžio pabaigos saulės, teigdami, jog gyventi čia gera, bet kol kas ne mums. Ir visai netyčia – vos po dviejų savaičių – čia radome butą. Po kelių dienų jį išsinuomojome. Pamenu, lėkiau per pievas, nežinodamas tikslaus ir tiesaus kelio, kad tik spėčiau į paskirtą susitikimą, nors atmintis ir gali apgauti. Juk praėjo metai, o į istoriją visad žvelgiame kiek perkreiptai. Ir štai mes jau metus čia. Nenorime pasitraukti. Ypač dabar, kai apie pasitraukimą pagrįstai galvojama.

Vaikštinėju po priešais namus plytinčią pievą, kur veik lygiai prieš metus buvau paklydęs. Dešinėje – didžiulis daugiabutis, tolumoje – aibė kitų. Veik prieš metus, ieškodamas gimtadieniui išnuomoto buto, skambinau jai ir džiūgaudamas sakiau, jog pasiklydau. Dabar žvalgausi ir jaučiuosi kaip namie. Ši vieta prisijaukinta.

Eidamas palei vieną iš devynaukščių, prieinu labai jau menką vietelę vaikams, daugiausiai dviems, pažaisti. Čiuožykla ir suoliukas. Veik prieš metus čia fotografavomės. Dabar čia – nė kvapo mūsų nelikę, nors ši vieta atmintyje iki šiol užimta.

Žmonės sako, kad čia nėra ką veikti. Vien daugiabučiai ir trumpos gatvelės. Ne. Čia yra ką veikti. Nes juk tiesiog apstu trumpų gatvelių, pasakojančių savo istorijas.

AN.

2013.03.11