Juodojo mediatoriaus istorija

Padėkos beldžiasi į kelių žmonių duris:
         Gretai K

Kostui N

Rimvydui Stankevičiui

Ačiū.

____________

JUODOJO MEDIATORIAUS ISTORIJA (pavadinimas keistinas)

Give me Leonard Cohen afterworld

So I can sigh eternally

Kurt Cobain „Pennyroal tea“

Dvi dienos iki Saulėgrįžos, beje, ir iki Kalėdų. Gruodžio dvidešimt trečiąją, du tūkstančiai dvyliktųjų pabaigoje, pasaulis buvo ką tik pergyvenęs pabaigą. Vakarą iki Kūčių pasauliui tebuvo dvi dienos, toks jaunas ir pažeidžiamas, dar visai neišauklėtas, nekalbantis, nevaikštantis. Mažai kas pakito. Dienos ir toliau trumpėjo, šaltis ir toliau smaugė, žmonės ir toliau siaubė vitrinas.

Tąvakar Sereikiškių parke buvo ramu. Statybininkai nesisukiojo, sargai nešmirinėjo – sekmadienis. Upė gailiai šniokštė, susidurdama su krante nugludintais ledokšniais. Kitoje Vilnios pusėje karts nuo karto trakštelėdavo medžiai, švilpė vėjas. Geriau įsižiūrėjus ant laiptų į kryžių kalną buvo galima atpažinti lyg ir žmogaus figūrą. Ji nejudėjo, susiliejo su tamsa, buvo beveik pavojingai nepastebima.

Tai jaunas vyras, gyvenęs netoliese. Sėdėjo ant laiptelio ir, kojas nuleidęs žemyn, niūniavo kvailą vaikišką kalėdinę melodiją, perdainuotą daugelio – ir Sinatros, ir Buble, ir Fitzgerald. Rankoje vyno pakas.

Viena, ką jis galėjo daryti, tai gerti į savo vienatvės sveikatą ir niūniuoti nuo vaikystės žinomas melodijas. Stebėjosi, dar ne Kūčios, o prie tako į Bekešą nebuvo nė vienos paauglių kompanijos. Užvakar iš tikrųjų kažkas pakito. Anksčiau, būdavo, net ir per šventes Bekešą apipuldavo vaikai – juk tai viena tų vietų, kur gali nesibaimindamas veikti ką tinkamas. Užvakar iš tikrųjų kažkas pakito.

Jis apsidairė ir šalimais pamatė seną, didžiulį medį.

– O ką, Ringo, jei nusižudyčiau? – paklausė savęs.

Atsiminė tuos kelis, kurie ragino pamiršti jį visus egzistencinius klausimus, anot jų, tai paauglių reikalas, bet po velnių, negi žmogus negali paklausti savęs, ar pasiryžtų nusižudyti? O gal ir dabar už jo slepiasi koks įkyrus rašeiva, raginantis nebegalvoti apie tai.

– O ką, Ringo, jei nusižudyčiau?

Medis iš pažiūros tvirtas. Ringo virvės neturėjo, grėblio, peilio taip pat. Vyno pakas jau tuščias, vynas jau sugarmėjęs į gerklę, vynas jau pasklidęs po kraują.

– Žinau... Užlipčiau, o tada šokčiau galva žemyn, užkliūčiau už šakos ir nebėr.

Pradėjo snigti. Vėjas pažeme pustė sniegą. Ringo pasilypėjo ant pirmosios šakos, pasiekė antrąją, kiek padvejojęs prie jos prisitraukė, apžergė. Ne taip ir sunku. Pasiekė ir trečiąją, dairėsi ketvirtosios, bet jos arti nerado. Ketvirtoji per aukštai. Kad ją pasiektų, reikėjo ropštis kaip voverei.

Ringo apniko abejonės. Tai kvaila, ar ne? Mėginti žudytis. Bet jei ne dabar, kitos progos gali nebūti. Jo niekam nereikėjo, jis niekur nedirbo, neseniai grįžo iš svetur pilnomis kišenėmis, galėjo baigti mokslus, nors nenorėjo, bet kada galėjo išvykti iš šalies ir pakankamai uždirbti. Anot jo, kvaili tie, kas sako, jog imigrantų nieks nesutiks su duona ir sviestu. Jei imigrantas motyvuotas dirbti, sutiks darbuotis už pinigus, už kuriuos, matyt, vietinis nė nepradėtų, pasikankins keletą mėnesių ir grįš namo, tada nebereiks sukti galvos, kaip pramisti.

Gyvenimas bevertis. Išvykti, padirbėti, grįžti. Lietuvoje nieko nerasti, pravalgyti pinigus, vykti atgal. Ir taip jau kelis metus. Žmogaus susirasti nedrįso, nes žinojo, kad neišlaikytų.

Paimsiu ir šoksiu, ir ką tu man, Lietuva, pagalvojo ir pajuto, kaip vėjas tvojo į veidą. Atsargiai atsistojo ant šakos ir paleido kamieną, jam tereikėjo šokti ir melstis, kad pavyktų. Kad nusisuktų sprandą, kad neliktų suparalyžiuotas. Nagi, šok, nagi, ko lauki...

– Ką ten darai, Ringo?!

Jis metė žvilgsnį į šalį ir pamatė kažką atlekiant. Nepažino, nė nenumanė, kas tai, iš kur žinojo jo vardą, kaip sužinojo, kad jis čia...

– Lipk žemyn, nekvailiok. Nieko neišeis, tu per žemai, tik koją susilaužysi!

– Eik iš čia!

– Ringo, sustok...

Jis nepažino jos. Žemo ūgio mergina tamsiu paltu ir palaidais plaukais. Ringo rankos drebėjo, jis įsikibo kamieno. Buvo be pirštinių, beje, ir menkai apsirengęs – tik rudeniniu švarku, nei šaliko, nei megztinio ilgu kaklu.

– Ringo, lipk žemyn.

– Eik iš čia, šoku.

– Ringo, sustok...

Intonacija. Jis pažino intonaciją. Buvo girdėjęs anksčiau. Bergždžiai bandė įsižiūrėti.

– Ringo, prašau...

Tik nedaugelis jo pažįstamų žinojo šį vardą.

– Tai tu?

– Aš, aš... Prašau, Ringo, nešok.

Iš kur žinojo, kad čia būsiu? Ji negalėjo žinoti, ji negalėjo žinoti, kur būsiu, negalėjo... ko?

Jis paslydo. Ranka dar bandė įsikibti šakos. Krito akimirksnį, trenkėsi į žemę. Kurį laiką matė, kas vyko aplink. Moteris prilėkė, klausė, kur skauda, ar niekas nelūžo. Jis pažino ją. Paskutinę akimirką prieš nualpdamas pažino jos akinius ryškiais rėmeliais.

* * *

Pabudo, kai rankovė prišalo prie odos.

Išaušo eilinis pilkas rytas. Kalėdos žadėjo būti atšiaurios ir baltos. Žadėjo būti tikros. Kūčių rytą prie Vilnelės vis dar tyku. Greit žmonės pabus ir ruoš maistą, pasveikins svečius ir vakarop sės už stalų – valgys ir gers, žinoma, klegėdami.

Ringo pabudo, kai versdamasis ant šono pajuto, kad kažkas trukdo. Išvydo akinančiai baltai nutviekstą laukymę, įsiklausė į upės čiurlenimą. Pažvelgęs į rankas, pamatė šerkšnu pasidengusią odą. Švarko rankovė prišalusi prie riešo.

Jis tingiai atsitūpė, trindamasis akis, mėgindamas prisiminti, kur atsidūręs. Netoliese – lyg ir vyno, gal sulčių, pakas. Skaudėjo galvą ir nugarą. Kas, po velnių, nutiko? Atsakymo ieškoti nė nereikėjo. Jis visą dieną gėrė, vakare alų, degtinę ir brendį užgėrė vynu. Mėgino nusižudyti, ar ne? Juk taip ir kalbėjo, ar ne? „O ką, Ringo, jei nusižudyčiau?“Žingsnių pėdsakų nė ženklos. Vakar, matyt, pavyko.

Ji prilėkė, kai Ringo ketino šokti galva į šaką. Tikėjosi taip nusisukti sprandą. Kiek primena absurdo dramą, tačiau tai tiesiog kasdienis šios šalies gyvenimo tarpsnis.

Ji prilėkė, o vėliau slaugė, kiek reikėjo. Naktį prabudo ir ji vis dar tupėjo šalia. Kažką įkišo jam į kišenę. Pasirausęs, rado juodos spalvos trikampio nuzulintais kampais formos plastmasės gabaliuką. Mediatorių. Užmigo. Jos šalia nebebuvo.

Nesuvokė, kaip nemirė nuo šalčio. Spaudė tikriausiai kokių penkiolikos laipsnių šaltukas. Viskas įšalę lede. Gal vis dėlto pavyko? Pėdsakų nematyti.

Atsistojęs, apėjo medį ratu. Paspyrė gėrimo paką. Kišenėse tuščia. Pamėlusiomis rankomis rausė sniegą. Mediatoriaus nebebuvo.

Dingęs mediatorius buvo lyg jo, esančio gyvo, simbolis. Daiktas, galintis įrodyti, kad jis dar gyvas. Visa tai tėra sapnas, o jis guli ligoninėje, prijungtas prie aparatų, nė nesuvokia, kur esąs, kuriame laike esąs, kas esąs. Daiktas, galintis įrodyti, kad jis dar gyvas ir ji dar gyva. Vis dėlto vakar pavyko? Pasaulis po pabaigos išties pakito.

* * *

Antrąją Kalėdų dieną jis išskalbė drabužius rytojui ir skaitė.

Kai sutemo, jis pirmąkart nuo Kūčių ryto išėjo į lauką. Iš žemai karančių debesų krito šlapias sniegas, šaligatviai slidutėliai. Kas, po paraliais, nutiko, tyliai klausė savęs. Juk dar užvakar spaudė nežmoniškas šaltis. Eidamas, Ringo atsisagstė švarko sagas ir kišenėse paslėpė pirštines.

Sniegas tirpo lyg būtų užėjęs pavasaris. Ringo grįžo namo, prisipylė stiklą Sir Edward`s. Kurį laiką spoksojo į gintaro spalvos gėrimą, uostė. Kvapas viliojo. Kvapas – tikriausiai vienintelė priežastis, kodėl Ringo visad stengėsi namuose turėti Sir Edward`s ar bet kokio kito scotch butelį. Nugėręs truputį, pajuto, kaip kūną išsyk nutvilkė karštis.

Kojos slydo kiekviename žingsnyje. Paėjėjęs gatvele tolyn, sustojo kiemelyje prie Kotrynos bažnyčios, šalia pat medinukų vaikams žaisti. Kurį laiką tiesiog sėdėjo ir dairėsi, kaip šuo, laukdamas šeimininko. Vėliau iš kišenės ištraukė pakeliui įsigytą kokakolos skardinę ir lėtai gurkšnojo. Pro jį lėtai praslinko senutė, nepatikliai dėbtelėjusi į skardinę. Ringo nekreipė dėmesio. Buvo apie ką pamąstyti. Visai neseniai bandė nusižudyti. Per porą dienų po to neįvyko nieko, kas įrodytų, kad Ringo elgėsi blogai. Prasėdėjo namuose ir gydėsi peršalimą. Manėsi kam paskambinsiąs, bet nenorėjo trukdyti. Rytoj – pokalbis dėl darbo. O kas po to?

Pro šalį praėjo dar keli žmonės – veikiausiai seneliai su anūkėle. Vyriškis kiek atsiliko ir priėjo prie Ringo.

– Na, kodėl geriate prie bažnyčios?

– Kaip tai geriate?

– Prie bažnyčios. Čia juk šventa vieta. Ir vaikai vaikšto.

Ringo išgėrė paskutinį lašą ir, skardinę palikęs ant suolo krašto, neskubėdamas grįžo namo.

* * *

Sekantį rytą pabudo vėliau nei ketino. Darkart apžiūrėjęs neseniai dėvėtus drabužius, mediatoriaus nerado.

Apsirengė kostiumu ir pasirišo kadaise draugo dovanotą Oksfordo kaklaraištį. Žinojo, kad vien jį turėdamas darbą gaus. Apžiūrėjęs save veidrodyje, išvyko.

Be jo pokalbio laukė tik vienas žmogus. Sėdėjo ant fotelio pasienyje ir nerimastingai spragsėjo rašikliu. Šalia jo gitaros dėklas.

– Sveikas.

– Labas rytas, - pasisveikino vaikinas, stodamasis.

– Ne ne, aš čia nedirbu. Dėl pokalbio.

Vaikinas jį įdėmiai nužvelgė, net negalvodamas to daryti vogčiomis. Akys užkliuvo už kaklaraiščio.

Pokalbiui buvo pakviestas vienuoliktai valandai. Dar dvidešimt minučių. Spėjo, kad eis pirmasis. Būtų keista, jei pirmasis susitikimas paskirtas be penkiolikos ar be dešimt.

Koridoriuje tvosku. Kažkur urzgė oro kondicionierius. Ant sienų – kažkokie įrėminti diplomai.

– Klausyk, o kuo tu vardu?

– Benediktas, - nenoriai atsakė.

– Klausyk, Benediktai, o ten gitara?

Jis linktelėjo.

– O tu iš Oksfordo?

– Be abejo, – Ringo timptelėjo už kaklaraiščio.

Liko penkiolika minučių.

– O ką tu baigęs?

– Riomerį.

– Tai tavęs nepriims.

Stojo nesmagi tyla. Ringo nenuleido akių nuo vaikino. Atrodo, šiam reikėjo darbo. Pamatęs Ringo, jis lyg nuliūdo ar susigėdo, gal ir tai, ir tai.

– Nereikia man to darbo.

– Ką?

– Tiesiog neatrodo, kad dabar tinkamas metas.

– Kam?

– Na, žinai. Tiesiog atrodo, kad darau klaidą.

– Tad kodėl atėjai?

– Tiesiog mane pakvietė. Tu pats, neabejoji?

– Nė kiek, – kiek pasipūtėliškai atsakė anas.

– Jei turi juodą mediatorių, atiduosiu kaklaraištį ir išeisiu.

– Kaip suprasti?

– Kaip girdi – jei turi, atiduosiu, išeisiu.

– Tau atrodo, man kažko reikia?

– O tau atrodo, kad ne?

Jis kiek patylėjo.

– O kam mediatorius?

– Neseniai pamečiau ir noriu atgauti.

– Jų yra parduotuvėse.

– Man jį dovanojo. Negaliu pirkti naujo.

Vaikinas į Ringo žvelgė kaip į bukaprotį.

– Na, nežinau, ar turiu juodą, bet galiu pažiūrėti.

Liko dešimt minučių. Už durų kabinete kažkas sujudėjo.

Vaikinas pasirausė gitaros dėklo kišenėlėje ir ištraukė saują mediatorių.

– Kam tau jų tiek?

– Pagal nuotaiką.

– Kažkur groji?

– Nebent gatvėse, kai šilta. Va, yra juodas. Tiks?

Jo balse vos girdimas susijaudinimas. Dirsčiojo į laikrodį. Septynios minutės.

– Žinoma.

Tai buvo juodas mediatorius be žymėjimo ženklų, plonytis ir minkštas. Per daug negalvodamas, Ringo atsilaisvino kaklaraištį ir perdavė jį gitaristui.

– Nesuprantu, kam tu taip darai.

– Šiaip. Vieni badauja, kiti geria. O aš tik švaistau galimybes.

– Man praverčia kelionės. Po artimas vietas. Apsivalo mintys.

– Sakai?

Likus porai minučių, Ringo atsistojo ir išėjo, tylomis linkėdamas vaikinui sėkmės, delne spausdamas atgautą juodą mediatorių.

* * *

Ringo kaltino save, kam taip kvailai ir spontaniškai pasielgė. Kad ir kiek spaudė mediatorių tarp pirštų, geriau nepasijuto. Vakarop pasijuto keistai. Bambėjo, kas šovė į galvą. Stovėjo prie lango kakta priglaudęs prie stiklo ir stebėjo žygiuojančius žmones. Uždegė žvakę ir traukė cigaretes, pridegdamas žvakės liepsna. Svarstė, ar buvo kada laikas, kai laiko niekas neskaičiavo. Štai – tau metukai, dveji, dešimt, dvidešimt septyneri ir tada galbūt nusižudai, bet ką išlošia tie, kas skaičiuoja laiką? Juk yra netikinčių, kad Kobainas savo noru amžinybei pasiliko dvidešimt septynerių. Jam turėtų ir toliau skaičiuoti metus – kiek dabar, keturiasdešimt kažkeli. Jie to nedaro. Šitaip jie elgiasi tik su tais, kurie dar nuteisti gyventi. Jie kyla kas rytą į darbus, grįžta vėlai, išsekę ir irzlūs.

Jau nuo pat Kūčių ryto Ringo jautė, kad kažkas buvo šalia. Kažkas, kas sekė kiekvieną žingsnį. Gal tai toji, kuri antai sutrukdė nušokti. Naktį jis pasišvietė staline lempa ir skaitė knygą. Nutaręs pailsėti, užkaitė vandens. Galvojo, ar verta ką nors pamatyti. Kur tą ką nors pamatyti. Žinojo, kad atitrūkti ir atverti save kitokiai dabarčiai buvo, matyt, vienintelis kelias. „Man praverčia kelionės. Po artimas vietas. Apsivalo mintys“. Taip sakė tas mielas vaikis ryte. Keliauti nesinorėjo, bet atsisakyti tiesiog beprasmiška. Jį apgobė tyla, kurią greitai suardė cypiantis virdulys. Sename dvare trakštelėjo grindys. Jis viena koja peržengė virtuvės slenkstį. Abiem. Jautė tą kažką esant visai arti, gal net šioje virtuvėje, stebintį. Pildamas vandenį į arbatos puodelį, citavo vienintelį mintinai išmoktą eilėraštį:

Ačiū už plyšį už landą į aną saulėtą laiką

Už galimybę kaži kokiu neįmanomu būdu kelias akimirkas

Stovėti (šalventi ar dvelkti?) šalia - - -

- - -

- Ačiū už rožę iš tavo vainiko - -

- - - Niekada jos tau negrąžinsiu.

* * *

Ji mirė prieš ketverius metus, kai abu buvo pirmakursiai. Mirė ne netikėtai – taip, kaip gyveno. Pirmojo pasimatymo metu pasiūlė užtraukti žolės. Ringo tai atsiminė iki paskutinės smulkmenos. Jiedu stovėjo prie pat upės kranto. Jau sutemę. Ji patraukė dūmą ir padavė suktinę Ringo.

– Nori?

Lėtai traukdamas jautėsi stebimas merginos, kurios, nė pats nežinojo, kodėl, nenorėjo paleisti. Ji keistoka. Galima būtų sakyti, įdomių charakterio savybių ar panašiai, bet tai nebūtų tiesa. Ji keistoka. Sakė, ją rado sumaitotame automobilyje kažkur netoli Molėtų. Ką ji viena ketino veikti ten, kur nieko nepažinojo, Ringo nė nebandė atsakyti.

Tąnakt kurį laiką buvo ramu. Vėliau Ringo pajuto, kaip permuša širdis. Abu išsigando ir palengva ėjo namo. Ringo staigiai sustojo, veidas be išraiškos, akys pakraupusios. Manėsi mirštąs. Ji nuėjo pirmyn, neišgirdusi, kad draugas sustojo. Tuomet galva prašviesėjo ir širdis vėl mušė į taktą. Pagaliau pamačiusi, kad vaikinas sustojęs, ji prilėkė artyn.

– Kas nutiko? Kas?

Jis žvelgė į ją.

- Nieko.

Abu prapliupo kvatoti.

Ji mirė lygiai prieš ketverius metus. Nė nežinojo, kur palaidota. Nė nežinojo, ar buvo ką laidoti.

Paskutinę naktį Ringo stengėsi pailsėti. Pabudęs pavalgė ir leidosi į kelią. Važiuoti vienam gera – gali dainuoti, kalbėti ir suprasti, kad nusišneki, tačiau niekas netrukdo, nekritikuoja. Kelionė ilga, o jau po poros valandų Ringo pasijuto keistai prislėgtas. Jam trūko žmonių! Nuėjo į tualetą prie degalinės, bet iš tikrųjų norėjo su kuo nors prasilenkti, gal šyptelėti.

Ringo perkratė atsiminimus iš visų kelionių, darbų. Jokių ryškių įvykių. Tik tai, kad jam gerai sekėsi bendrauti. Apie jį spietėsi būreliai žmonių, jautę kažką artimo, saugaus. Apie tai Ringo niekad iki tol nė nebuvo pagalvojęs.

Kartą Jungtinėje Karalystėje prie jo priėjo moteris ir rusiškai kvietė į lauką. Ringo apsimetė nežinąs rusų kalbos. Galop pasidavė. Buvo tiesiog pasakiškas saulėlydis, o visi žmonės iš ūkio suėjo prie kelio ir grožėjosi vaizdu. Saulė oranžinė, virš jos – tankus tamsių debesų sluoksnis. Saulės spinduliai lūžo ant kviečių laukų.

Sunku pasakyti, kodėl leidosi į kelią. Gal vylėsi užsikabinti už vilties, leisiančios eiti tolyn. Juk tai svarbiausia, ar ne? Ir juk apie tai nutylima, ar ne? Apie džiugesį keliančias dienas, kai apie jas nėra kam papasakoti.

Pakeliui pamatė šalikelėje tranzuojančią moterį. Pristabdė ir ji skubėdami įšoko į vidų.  Tai buvo jauna mergina, gal dar mokinukė. Tiesūs rudi plaukai laisvai krito ant pečių, guvios akys žibėjo iš susijaudinimo ir džiaugsmo. Nepasisveikino ir nepadėkojo.

– Labas, o kur važiuoji? – atsargiai paklausė Ringo.

Ji ranka mostelėjo į kelią.

– Kuo vardu?

Ji šyptelėjo ir, ištraukusi iš kišenės užrašų knygutę, kažką joje paskrebeno.

– Leila, - perskaitė Ringo. – Matyt, pagal Clapton`o dainą, ar ne?

Ji linktelėjo.

– Tu nekalbi?

Ji parašė: „Nenoriu“.

– Kaip tai nenori?

Gūžtelėjo pečiais.

– Nereikia gėdytis, jei negali.

Ji paskrebeno: „Tiesiog nenoriu, aišku?“

- Aišku, aišku. Gerai, patylėkim.

Kurį laiką jis spoksojo į kelią, girdėjo, kaip kvėpavo Leila. Mintyse skambėjo Claptono daina. Akies kampučiu pamatė, kaip mergina jam mosteli. Parodė, ką parašiusi.

– Aš Ringo.

Ji aiškiai nustebo ir parašė: „Starras?“

– Ne, tiesiog Ringo.

„Kodėl?“

– Mano tėvai buvo keistoki.

Ji prunkštelėjo.

„Kur tu važiuoji?“

- Į Nidą.

„Kodėl?“

– Išgerti.

– O taip, - tarė ji.

– Galvojau, nekalbi.

– Norėjau apsidrausti.

– Tai kur važiuojam?

– Mane į Klaipėdą, jei galima. Ir aš ne Leila. Irgi tik norėjau apsidrausti. Aš Lina. Bet gali vadinti ir Leila. O kaip tave vadinti?

– Vardu.

– Kuris yra..?

– Ringo.

– Rimtai?

– Taip. Ringo, – jis atsisuko į Leilą ir gūžtelėjo pečiais. – Atleisk.

– Važiuoju pas draugą.

– Jis Klaipėdoje?

– Ne. Vilniuje.

Ringo pabandė mintimis permesti, ką ji parašė ar pasakė. Ji apsimeta nebyle, pameluoja vardą, sako važiuojanti pas draugą, nors juda į priešingą pusę.

– Turi draugę? – paklausė jiems atvykus į Klaipėdą.

– Ne.

– Parašyk kada, - padėjo lapelį su telefono numeriu prie priekinio stiklo.

– Išleisk ten už žiedo, ačiū.

Automobilyje dar kurį laiką tvyrojo Leilos kvapas. Kai Ringo privažiavo uostą ir sustojo kelte, vis dar užuodė jos kvepalus, nors nepajėgė kvapo nusakyti žodžiais. Prieš judėdamas, daiktinėje tarp viso įprasto šlamšto sukrapštė seną ir subraižytą Charlie Parker dainų kompaktinį diską. Bibopas puikiai tiks, jei šiek tiek paspausiu, pagalvojo.

Tai keista ir, regis, primiršta vieta. Kelias siaurutis, vykstant juo akys vis sukasi į dešinę bei kairę, ieškodamos jūros. Buvo čia vaikystėje, bet tuomet nuobodžiavo ir zyzė tėvams, kad greičiau važiuotų atgal.

Lėkė greitai. Posūkiuose automobilis lyg pasvirdavo ant šono. Privažiavo vieną kitą automobilį rusiškais numeriais. Matyt, šiuo keliu žmonės vyko į žemę už sienos. Namo.

Prieš akis – Juodkrantė ir keli tamsūs namukai, rami žydra jūra kairėje ir belapiai medžiai dešinėje. Sustojo ir žvelgė į jūrą, pirštu mušdamas ritmą. Kai daina baigėsi – nežinojo, kuri, visos panašios – priėjo prie vandens, atsargiai atsitūpė ant didelio akmens. Pirštais perbraukė šaltutėlį vandenį. Aplink – tik jis ir jūra. Keista, kad ir kaip dažnai patirtum šį tą romantiško ar tiesiog gražaus, aplink nesitrina žmonės. Mėgavosi, niekas jo nepastebėdavo. Žmonės tiesiog ėjo kas sau, paskendę rutinoje ar skęstą egoizmo jūroje. Na, nė nereikia sunkiai ieškoti – juk niekas jo nematė, kai aną vakarą šmirinėjo po Vilnių su buteliu rankose, niekas jo nematė, kai vėliau nuėjo į Kalnų parką ir maukė vyną. Bet jei tik kas nesisekdavo, jei tik kas ėsdavo nervus – aplink kaip mat atsirasdavo tokių, kurie paklausdavo kelio ar kaulydavo lito.

Aplink jokios gyvybės, nors vieta tokia graži. Čia net gruodį ar sausį turėtų būti sausakimša turistų ar tiesiog gerai nusiteikusių žmonių. Jautė, kad gyvendamas tokioje vietoje galėtų sukurti įspūdingą simfoniją, gal nutapyti neprilygstamą paveikslą ir, žinoma, parašyti kelis nepralenkiamus tekstus. Galėtų gyventi šioje nesugriaunamoje harmonijoje be baimės, be rūpesčių, juk prieš Kūčias pasaulis pasikeitė.

Nidoje pastatų daugiau. Numanydamas, kur galėtų sustoti, apsuko porą ratų. Automobilį pastatė šalikelėje prie kažkokio tamsaus seno dviaukščio namo ir išlipo. Jūros nematyti, bet girdėjo ošimą.

Vėl dulksnojo, bet Ringo tai nė motais. Ranka perbraukė atslinkusią bangelę. Ji užliejo batus. Atrodė, kad dangaus pakraštyje prasiskyrė debesys. Jis žingsniavo vandens linija tolyn, klausydamas ošimo, uosdamas jūrą. Užliejo saldus vienatvės jausmas. Dažnai vienatvėje skęsdamas jautiesi pažeidžiamas. Skęsdamas jūros vienatvėje jautė šilumą.

Priešais pamatė ilgą betoninę konstrukciją. Lyg ir lieptą, bet per tvirtą. Matyt, žvejams skirtą. Ėjo ja tolyn, rankos kišenėse, žvilgsnis tolyn. Dangaus pakraštyje tikrai prasiskleidė debesys. Traukėsi. Matė, kaip didesnę bangą vijosi mažesnė ir įsiliedavo į ją. Tai priminė jo kasdienybę – vieną idėją sekė kita, jų samplaika sumaišydavo kortas. Kaip ant stalinės lempos ropojanti boružė – žinodama, kad įskrido pro langą, bet neberasdama kelio atgal.

Priešais Ringo takas į kopą. Priėjęs ženklą, draudžiantį lipti smėliu, tarp šakų pamatė laiptelių virtinę. Atsargiai lipdamas porąsyk slystelėjo ir susimušė kelį. Skausmas atrodė bereikšmis. Užlipęs atsidūrė Parnidžio kopoje – vienintelėje, apie kurią buvo girdėjęs. Apsidairęs pamatė, kad jį veik iš visų pusių supo vanduo, tamsėjantis kartu su dangumi. Ringo talžė pakilęs vėjas. Ringo užėmė tam tikrą plotą, pro kurį vėjas negalėjo prapūsti, kurio vėjas negalėjo nunešti kitur.

Žinojo, kad kažkur netoliese esama saulės laikrodžio, apie kurį klegėdavo visi, kas nesuprasdavo, kodėl atvyko prie jūros. Jis atsisėdo ant smėlio ir ilgai dairėsi, rasdamas tik tą pačią kas akimirką vis tamsėjančią jūrą. Kai sutemo, Ringo klausėsi vėjo. Rankomis čiuopė drėgną smėlį. Gamta siautė aplink Ringo, o šis suprato, koks buvo menkas. Menkas, nors ir nenupučiamas vėjo.

Daugelis pažinotų jau iškeliavusiųjų nepajuto to, ką tąvakar jautė jis. Keli iš jo pažinotų jau iškeliavusiųjų tai padarė savo valia. Jie galvojo – jei tik galvojo – apie savas klaidas ir neviltį. Ringo Kalnų parke išgyveno tą patį. Tačiau gulėdamas smėlyje ant kopos ir rankoje spausdamas juodąjį mediatorių, suprato esąs gyvas, ne šiaip sau užimantis vietą, kurią, žinoma, su malonumu būtų užėmę kiti. Net ir moteris ryškiais akinių rėmeliais, kuri postringaudavo apie apsivalymą ir Budą, išsilaisvinimą ir pažinimą, to nesupratusi, nes jos mirtis – tokia pat bereikšmė.

Ringo neužsnūdo, bet kai jį po kurio laiko pamatė ir priėjusi bandė budinti senyva moteris, nejudėjo.

Susirūpinusi kalbino jį, klausė, ar viskas gerai, ar jis sveikas, ką veikė taip vėlai ant kopos žiemą, gulėdamas. Jis tik tarstelėjo, kad nieko nenutiko. Šypsojosi ir padėkojo, kad jį rado.

– Vaikieli, bet kažkas negera. Vaks negal ateti ir gulieti.

– Taip ir nebuvo.

– Susirga?

– Viskas gerai, močiute, ačiū.

Jai buvo apie septyniasdešimt. Galvą apsirišusi skara.

– O ką jūs čia veikiat?

Ji neatsakė, Ringo tarėsi jos akyse išvydęs liūdesį.

– Enam, - tepasakė ji.

Senolė, prisilaikydama turėklo, ėjo pirma, kiek atsilikęs žengė Ringo.

– Pakėl vies. Pasisliepiem. Nulūž mede, veins sugadėn kaimynų stuogą. O to čia veins sau meiguoja.

Ringo tylėjo. Nulipęs žemyn, pamatė ant kelio nuvirtusį medį. Senolė sakė tiesą. Vietoje, kur išsišakojo keliai, ji sustojo ir atsisveikinusi nuėjo. Ringo liko vienas ir stebėdamasis dairėsi po apniokotą miestelį. Ant kopos buvo ramu. Kodėl senolė atėjo pas jį?

Kurį laiką klaidžiojo, ieškodamas automobilio. Tamsoje nebepažino gatvelių. Kartą apėjęs aplink miestelį, pamatė savąjį Subaru. Priešais jį snaudė visureigis, kurio stogą suknežinęs gulėjo didžiulis vėjo išrautas medis.

Prieš Kūčias vis dėlto pavyko.

* * *

Jau vėlu, paskutinysis keltas išplaukęs. Ringo pasiliko Nidoje. Pabudęs kartu su aušra, pamatė lauk išlindusius čionykščius gyventojus. Jie sukinėjosi ir apie kažką – audrą – tyliai kalbėjo. Ir vilties kur kas daugiau, ar ne, dingtelėjo Ringo, priešais šmirinėjant nedrąsiems čionykščiams. Tiek pat nežinios. Lyg ir kažkas geriau, tik kaip paaiškinti senolės ištiestą ranką? Matyt, geriau neaiškinti.

Priešais Ringo – vėl kelias. Nuvykti masino kelių pažįstamų pasakojimai. Anot jų, vieta rami ir tyki, ypač žiemą, kai nėra turistų ir kitų nupiepėlių. Nenumanė, kaip rasti Meilės alėja, tik girdėjo, kad ten negalima važiuoti automobiliu, o prieš porą mėnesių lankęsi kaimynai teigė, jog alėja papuošta ant medžių prikabintais skėčiais.

Jo kūno galėjo nerasti, įmanoma, kad jis iki šiol drybsotų sušalęs kažkur kitoje Vilnios pusėje.

Palangoje žmonių mažai. Pasisukinėjęs po miestelį, alėją surado. Sustojęs ten, kur, matyt, buvo uždrausta, stebėjo tolyn besidriekiančią alėją. Ant nuogų medžių šakų karojo skėčiai. Ilgai žvelgė į tolį, įsivaizduodamas žmones, einančius taku. Jų du – vyras bei moteris. Ringo girdėjo ataidinčią Edith Piaf muziką. Žmonės šoko, kaip mokėjo, lėtą valsą, sukdamiesi, galvas padėję ant kits kito peties. Ji apsirengusi tamsiai raudona ilga suknele, plaukai surišti į kuodą. Nugara tiesi ir viliojanti. Jis apsirengęs juodu fraku, pasirišęs kaklaraištį, plaukus sušiaušęs. Rankos glaudė moterį ir glostė jos tiesią nugarą. Edith Piaf, regis, buvo čia pat, už kelių medžių, pasislėpusi, kad netrukdytų porai bepročių, šokančių pagal jos muziką.

Kai išlipo iš automobilio, žmonių nebebuvo. Vėl šalo, o danguje džiugino saulė. Ringo žengė taku tolyn, ten pat, kur žingsniavo tik ką regėti viską pasauly pamiršę bepročiai. Jokios muzikos, tylą ardė tik po kojomis žliugsėjęs sniegas. Ringo, tardamasis, kad girdi vieną iš tik ką girdėtų dainų, vienas pats pradėjo šokti, apglėbęs orą, nepaleisdamas jo visai kaip nepaleistų to vienintelio, jei likimas kada nuspręstų jam tokį parodyti.

Sukosi ilgai. Tyliai niūniavo La vie an rose ir neskubėdamas šoko. Ringo užliejo harmonija. Aplink nevyko karai. Žmonės gyveno ir nebegalvojo, kas būtų, jei užkluptų dar viena kaimynų milinių kuopa. Prisiminė knygose skaitęs apie karus. Harmonijos pojūtį, užklumpantį tuoj pat po pergalės. Realybėje reikėjo mažiau.

Palangoje praleido visą dieną. Aplankė ir Raganų kalną, ir pajūrį, ir botanikos parką, iššniukštinėjo gatveles, užsuko į kavinę išgerti puodelio kavos. Išvykęs iš namų, dar nė karto nevalgė. Skrandis gurgė, bet Ringo nusprendė pasikankinsiąs, visai kaip kankinosi Kafkos personažas toje keistoje novelėje. Matyt, dvidešimt pirmajame amžiuje ne taip lengva likti nevalgius, kai maisto galima rasti kone visur.

Vėl pernakvojęs automobilyje, ryte išsuko atgal į rytus. Ringo permąstė, kas vyko abiejose pajūrio vietose, nepraleisdamas nė smulkmenos. To nebuvo patyręs. Tik lindėdavo namie, sėsdavo į lėktuvus, atrasdavo reikiamą transportą ir, radęs, ko reikėjo, negalvodamas dirbdavo, grįžęs namo vėl lindėdavo pasislėpęs. Toks jo gyvenimas. Tokį jį gyveno daugelis. Tokio jo Ringo pabandė atsisakyti.

Miestelyje nėra kur paklysti. Pasukęs į vieną pusę prieisi ežerą, pasukęs į kitą – prieisi kitą. Gatvelių nedaug, net, matyt, galima sakyti, kad gatvė tebuvo viena. Ringo pilį matė tik dukart. Pirmą, kai jam buvo vos keli metukai. Antrą, kai baigęs mokyklą ten atsivežė merginą, kad galėtų ramiai pabūti kartu. Nors kai esi su kažkuo, nelengva vietą įsileisti į save ar suprasti jos istoriją.

Ir štai ji – priešais. Mažytė, nors didinga, slepianti aibę paslapčių. Ringo nežinojo pilies istorijos, nė nenumanė, kas ir kada, kodėl ir kaip ją pastatė. Gal ir geriau – galėjo žiūrėti į ją ir pats sukurti dalį istorijos. Gal kadaise nebuvo tiltelio, juosiančio žemę su sala, ir į pilį buvo keblu patekti. Joje galėjo gyventi mėlynkraujai kunigaikštystės palikuoniai. Gal pilį, visai kaip ir bažnyčią Vilniuje, kėsinosi pasiglemžti Napoleonas, tik neįstengė aprėpti jos didybės, įspraustos į ankštas sienas. Ringo žingsniavo palei pat sieną, suvokdamas, kad pilis pragyveno visus, kurie į ją kėsinosi, pasiglemžė visus, kurie stokojo pagarbos.

Jis atsirėmė į sieną ir pritūpė. Vos per kelias dienas pajuto tiek, kiek nebuvo pajutęs per visą gyvenimą. Vos per kelias dienas pažino tiek, kiek lig tol nebuvo pažinęs. Ringo susitaikė su vienatve. Sava vienatvė padėjo Ringo apsispręsti, kad jau metas stotis ant kojų ir eiti tolyn. Visa tai jis rado vietose, kurias buvo aplankęs ir anksčiau. Juodasis mediatorius visąlaik prabuvo Ringo kelnių kišenėje. Tik jausdamas jį, žmogus žinojo nesapnuojąs. Nors ir atrodo, kad tikrojo juodo mediatoriaus jis niekuomet neturėjo.

* * *

Parvykęs kišenėje rado lapelį su Leilos telefono numeriu. Veidą papuošė kukli šypsena. Abi moterys tokios panašios... Padelsęs surinko numerį. Vienas signalas, antras.

- Klausau, - atsiliepė vyriškas balsas.

- Ar yra Lina?

Tyla.

- Alio?

- Linos nėra.

- Gal pasakytumėt, kad skambinau?

- Vargu.

- Kodėl?

- Ji... Jau senokai mirusi. O kas...

- Bet juk aš... – pertraukė Ringo ir pabūgęs nutraukė pokalbį, nulėkė sudrėkinti perdžiūvusios burnos.

Sapnas tęsėsi. Antrąją naktį Vilniuje, pačioje sausio pradžioje, Ringo miegojo kietai. Po pirmosios nakties lyg ir šiaip sau dirstelėjo į aviakompanijų siūlomus skrydžius ir veik veltui įsigijo bilietą į Paryžių. Iki skrydžio buvo likusi kiek daugiau nei para. Nežinojo, kam jam tai, bet dar vaikystėj girdėdavo žmones kalbant, kad pamatęs Paris, mielas, gali ramiai ir numirti.

Ringo pabudo ne iš karto. Tąnakt ryškiai švietė mėnulis. Ringo lėtai pramerkė akis ir pamatė, kaip kažkas siūbuoja už lango. Gal tai medžiai, pagalvojo apsnūdęs ir apsivertė ant kito šono. Tingiai atsisukęs išvydo, kad tas kažkas vis dar siūbavo. Kūnas aptirpo, kai Ringo įsižiūrėjo. Pabūgęs išlipo iš lovos ir slinko prie lango. Akimirksnį pasirodė, kad tai buvo toji moteris ryškiais akinių rėmeliais, pasikorusi veidu į jo langą. Gatvėje sustojo minia žmonių. Ringo puolė ieškoti juodojo mediatoriaus. Jam tikrai atrodė, kad tai toji moteris. Nesvarbu, kad ji mirusi jau keletą metų. Tai ji. Sugrįžo darsyk nutraukti gyvenimo.

Mediatorius kišenėje. Kai viskas nurimo, žmogus stiklinėmis akimis žvelgė į lubas. Tai buvo it ženklas. Ženklas pačioje metų pradžioje, naktį iš sausio pirmosios į antrąją, kad jam nevalia pasiduoti. Perkratė nykų vakarą prieš Kūčias, kai šalčio spaudžiamas maukė pigų vyną prie upės – tai, kaip prie jo prilėkė ji, kaip Ringo pažino balsą ir persigandęs krito žemyn. Tąnakt moteris pas jį grįžo ir neleido išeiti. Šiąnakt ji vėl sugrįžo.

Mediatorius gulėjo kišenėje, kai viską metęs, vyras, išsimiegojęs ir pavalgęs, vaikštinėjo Paryžiaus gatvelėmis. Buvo velniškai ankstyvas sausio trečiosios rytas, vos trylika dienų po pasaulio pabaigos. Ringo sukosi Monmartro takais šypsodamasis ir jausdamasis kaip niekad gyvas. Niekas nedrumstė ramybės, net ir keli milijonai šiame mažyčiame mieste gyvenusių žmonių, net ir turistai, apsikarstę žemėlapiais, jau lindę į lauką. Priėjęs dailininkų skersgatvį, pamatė vienišą vyriškį, laukiantį prie molberto. Šis kažko paklausė, bet Ringo nesuprato. Tuomet kiek laužyta anglų kalba pasiteiravo, ar Ringo norėtų savo karikatūros. Gatvės dailininkas sukosi apie jį keliolika minučių. Ringo stebėjo, kaip jis stengėsi piešti, nors už darbą paprašė tik kelių eurų. Jau vakar atvykęs pamatė, kad žmonės čia kitokie. Jie turi širdį ir neslepia jos.

Piešinys buvo pats paprasčiausias, nors Ringo beprotiškai patiko.

Netoliese pasigirdo gitaros skambesys. Ringo dairėsi, mėgindamas atrasti, iš kurios pusės jis sklido. Iš užeigos netoliese. Tai buvo ankšta kavinė šviesiomis sienomis, apklijuotomis įvairių muzikantų nuotraukomis. Jaunuolis sėdėjo ant pagalvės prie sienos ir skambino gitara. Ringo priėjo, atsisėdo šalia. Jam sekėsi ne per geriausiai, vaikis tai neprispausdavo stygų, tai neįtaikydavo į taktą. Grojo pirštais. Ringo, paklausęs, ar anas kalba angliškai, atsakymo nesulaukė. Niekis, pamanė, ir ištiesė jam juodąjį mediatorių. Vaikis nustojo groti ir ištarė tylų merci. Atidavęs mediatorių, Ringo pajuto lyg būtų paleidęs ir abi moteris; jos nusipelnė taikos.

Žmogus išėjo iš kavinės vis dar ramiai šypsodamasis, ilgesingai pažvelgęs į dangų pamatė žydrynę, kurią šiek tiek užstojo bazilikos stogai ir beveik visiškai nuo miesto pasitraukęs rūkas.

_______

Parašęs tekstą sausio pabaigoje, baigiu jį tik dabar, gegužei leidžiantis. Ieškojau, kas pagrįs tekstą, jo neįprastą nuotaiką bei sprendimus, savaip interpretuotinas keliones ir per sklandžiai besiklostančias dienas. Delsiau, atradęs tai, ko reikėjo, ištisą mėnesį lūkuriavau, pamažėl vis geriau suvokdamas, kas šiam tekstui padės ieškoti jūsų. Tikriausiai jau epigrafe išdaviau dalį apsakymo paslapties. Ji skiriama visiems, kam tikra muzika – ne prašalaitė.

AN.

2013.01.27, 05.29

Vilniuje ir Paryžiuje