tai nėra placebo, kuri bent kažkiek primintų tą tikrąją muziką, kuri pakerėjo, rodos, taip seniai. kai būsiu keturiasdešimties, matyt, penkeri metai atrodys kaip itin trumpas laiko tarpas. placebo pradėjau klausytis, kai man sukako 17, tai yra, prieš penkerius su puse metų. nuo to laiko mano gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai. t.y. kaip bet kurio kito 22 metų į ateitį žvelgiančio žmogaus.
ir žinau, kad tą dieną, antradienį, lapkričio 12, ši daina gros. ir ji kažkuo primins laikus, kurie buvę ir kurie esą. because we are loud like love.
o ta proga įkeliu šviežiausią tekstą, kurį kol kas skaitė vos kelios akys. tai yra tęsinys "juodojo mediatoriaus istorijos", taigi, viskas, kas yra čia, yra pasakyta ir ten. kaip visada, laukiu nuomonių tiek online, tiek gyvai. visad taip gera jų sulaukt.
__________________________________________________________________________
DĖMESIO
PĖSTIEJI /pagrįstai beveiksmis tekstas/
Tik ką nurimę. Ryte pakilo paskutinis
dulkių debesis, nusinešęs keletą lauk lindusių pabūgusiųjų. Siautėta gerą
savaitę, mėginta įsibrauti į šį iš pažiūros nė blogos akies neįsileidžiantį
miestą. Grėsmę pajutusieji lindėjo namuose, drąsesni jungėsi prie gynybos
batalionų. Paryžius apsuptas, Paryžius be ateities – kuždėjo žmonės, negalėdami
patikėti, kad visa tai vyko. Beveik niekas jo nebuvo užėmęs. Tik keletas
nepasidavė po pirmųjų bandymų.
Pro dulkių šydą lindo saulė. Ringo
pirmąsyk po savaitės atidarė langą ir įkvėpė gaivaus ryto oro. Lyg ir nieko.
Lyg ir saugu.
Kambaryje ant stalo Émile Zola leidimas.
Nematyti, koks. Tik ką baigė skaityti. Pasimetęs, apėjo kambarį, apvertė knygą,
grįžo prie lango. Viskas taip, kaip anksčiau. Jokio karo. Jokių prūsų.
Ringo tikrai girdėjo karą. Slėpėsi,
prisiglaudęs prie sienos. Šaukdami krito vyrai. Girdėjo, net tarėsi matęs, kaip
krito patranka ir į šipulius sudraskė pašiūrę.
Ringo paėmė knygą. Taip, greičiausiai
nieko blogo nenutiko. Kaip po, nesvarbu, ar gero, siaubo filmo – jis teberegėjo
milines, bijojo pasisukti, krūptelėjo nuo savo paties žingsnių garso.
Ringo įspraudė knygą į mažytį kelioninį
krepšį, su kuriuo atvyko į Paryžių. Išsirinko kitą knygą, šįkart ne savo –
knygyno. Iš daugybės angliškų leidimų akį užkabino maža tamsi knygelė. William Wordsworth eilėraščiai. Nemažai
girdėjo apie poetą. Ir dievaž, pasijuto esąs netoli jo. Ringo tik ką baigė
skaityti – ar kurti? – ir įtikėjo įkritęs į patį siužeto įkarštį. Ringo buvo –
ar jau yra? – per slenkstį nuo beprotybės. Per slenkstį nuo Wordsworth.
Knygoje jam žinomas eilėraštis. Tintern abbey skaitė ir anksčiau, bet
niekad nesusimąstė, apie ką jis. Daug gamtos, daug pastangų, tikriausiai daug
minties.
Ir štai Ringo žengė dar toliau nuo
savęs.
* * *
Vargiai suskaičiuotina galybė gamtos
įvaizdžių. Juose Ringo įžvelgė tai, ką būtų pataręs įžvelgti koks nors
kiekviename žingsnyje bepaslystąs literatūrologas. Tai sąryšis su eilėraštyje
šnekančiuoju. Ringo nesuprato, su kuo šnekėjo. Ar mezgė pokalbį, ar kaip pranašas
skleidė savąją šviesos idėją, ar iš tikrųjų drįso sukurti eilėraštį?
Vakaras. Ringo sėdėjo kartu su jaunu
vyru ant šaligatvio bortelio lotynų kvartale, netoli savo laikinos buveinės
paupy. Tai pradžiuvusio veido vaikis ant ausų lipančiais plaukais ir giliomis
tamsiomis akimis. Žvelgė į nutriušusios užrašų knygelės puslapį, kuriame karts
nuo karto šį tą parašydavo.
Jie nesišnekėjo. Ringo dairėsi, vis dar
apsėstas minčių apie Tinterno vienuolyną. Tikriausiai, puiku būtų ten nuvykti.
Bet ar tikrai, svarstė Ringo. Jei tekstas ne tik apie gamtą, bet ir apie
gyvenimiškąją realybę, kelionė gero neduos. Ringo dar nepaleido nuotaika,
apėmusi skaitant Zola La debacle – įtikėjo,
kad miestą apsupo prūsai, tikrai tikėjo, kad vyksta karas.
Gal tai dėl Leilos – žinia jį sukrėtė.
Nors ir čia abejonė – ar tai tebuvo žinia? Benaršydamas po Monmartro gatveles,
galvojo, gal Leila – sąsaja su moterimi antai ryškiais akinių rėmeliais. Balsas
telefone sakė, kad ji jau seniai mirusi. Kiek tame tiesos, Ringo nesiėmė
spręsti, juk kas kalbėtų apie žmogaus mirtį taip sausai, be jausmo? Nebent
žmogus būtų miręs išties, išties seniai. Ringo sutiko ją ir ji paliko lapelį su
telefono numeriu. Ringo jį vis dar turėjo. Kaip jis galėjo būti tikras, jei
moteris mirė senų seniausiai, o Ringo tarėsi – tarėsi? – su ja bendravęs vos
porą dienų prieš skambutį?
Tikėjosi, tai išsispręs. Viena aišku,
kelionės idėja, kad ir kaip keistai atrodė iš pradžių, Ringo tapo raktu į
užtrenktas duris.
Po kelių naktų, praleistų Monmartre,
Ringo apsistojo Shakespeare and Co
knygyne, kuris, net ir smukus literatūrai, išliko vieta, įsileidžiančia ištikimus
rašytam žodžiui. Paryžiui tai dovanojo Witman.
Antai ten gyveno Hemingway, pėdas į
tekstų pasaulį įspraudė daugelis tų, kuriuos bene šimtmetį cituoja. Ringo
svarstė, ar jį priims. Jis tik ką po karo, jautėsi lyg ne savam kaily. Pasaulis
po pabaigos pakito. Ringo tikėjosi bent apžiūrėti knygyną, juk tai jo naujojo
įvaizdžio dalis. Rado seną vyriškį, bent septyniasdešimties, žilą, barzdotą,
ilgaplaukį, pūpsantį pypkę. Teigė, kad knygyne nebeapsistojama jau kurį laiką.
Ringo teisinosi, kad neturi kur eiti, o iki skrydžio namo dar visa savaitė. Senis
aprodė geltonąją biblioteką, leido joje Ringo miegoti joje, jei neprieštaraus
miegoti ant grindų, jei sutiks anksti ryte susitvarkyti ir išeiti, jei pats
mokės už tai, ką išgers. Ringo sutiko. Jokio skrydžio namo po savaitės.
Tai vieta, kurioje viešpatauja knygos ir
mitai apie čia įvykusius dalykus, apie kuriuos, beje, prisiklausai būdamas
kitur, čia nieks apie tai nešneka.
Joje ir skaitė atsivežtą Zola romaną. Joje ir rado Wordsworth eilėraštį. Joje ir sutiko
vaikį, su kuriuo tądien sėdėjo ant šaligatvio bortelio ir tylėjo. Pakirdęs
pirmąjį rytą, nusileido ir pamatė jį, sėdintį už staliuko ir skaitantį knygą. Pasisveikino
angliškai. Ringo šyptelėjo ir jie išgėrė po puodelį arbatos. Prisistatė Marcus.
– Ringo.
– Ką?
– Aš Ringo.
– Tai tavo vardas.
– Tai mano vardas.
– Tavo tėvai buvo keistoki.
– Visad pats taip sakau, kai žmonės
netiki.
Tai jaunas prozininkas, įkvėpimo
ieškojęs sėdėdamas ant šaligatvių bortelių ir rašydamas eilėraščius. Anot jo,
taip gimsta poetiška proza. Apie save daug nepasakė.
Marcus nėsyk nepažvelgė į gatvę.
– Sakei, kad sėdėdamas semiesi įkvėpimo.
– Nesakiau, kad žiūriu į žmones ir jo
ieškau žmonėse.
– Tai tiesiog sėdi?
– Tai tiesiog sėdžiu ir rašau. Toks mano
Paryžius.
Ringo šlaistėsi žvilgsniu po gatvę,
kartais vis atsiversdamas Tinterno
vienuolyną, užsikabindamas tai už kreipinio į moterį, tai už minčių apie
netektį. Apie ką visa tai? Ringo atrodė, kad tai geriausias poeto tekstas. Nė
vienas kitas knygoje šiam neprilygo. Apie ką jis? Norėjo pasinerti ir visą
suprasti, bet nepajėgė perprasti nė menkiausios dalelės.
– Ką reiškia „geriausias“? – paklausė
Marcus nepakeldamas akių, kažką piešdamas paraštėje.
– Man jis tiesiog atrodo geriausias.
– Kodėl? Dėl to, kad ilgas? Ar dėl to,
kad tau tiesiog patinka?
– Nežinau, ar patinka. Jo nesuprantu.
– Geriausias todėl, kad tau neįkandamas?
Skamba kiek egoistiškai.
– Ieškau prasmės. Gal parinkau netinkamą
žodį, nesvarbu.
– Gilesnė prasmė ne visada yra. Pažiūrėk
į Dorian Gray – jis tiesiog troško,
kad fizinis senėjimas persikeltų į drobę. Svanas – tiesiog norėjo, kad mylima
moteris būtų šalia. Ir taip toliau.
– Nemanau, kad dera žvelgti taip
paprastai. Tai meno kūriniai.
– Tokius dalykus interpretuoji iš savos,
ne meno ar menininko pusės.
– Na, o jei tai nutinka ne mene? Jei tai
nutinka tau pačiam?
– Žmogus ne magiškas būtybė. Žmonės
ateina ir išeina. Nieko čia nepaprasto. Vieni palieka kažką po savęs, kiti
tiesiog išnyksta.
– Man vis vien atrodo, kad tai
geriausias poeto tekstas.
– Žinau, kas yra geriausias tekstas...
– Na?
– Na patylėk. Turiu minčių.
Marcus puolė rašyti. Ringo spoksojo į
gatvelės grindinį, rankose gniauždamas eilėraščių knygą. Aplink ėjo žmonės.
Spaudė šioks toks šaltukas. Kažkur grojo muzika. Paryžius visad kitoks.
Filmuose, tarkim, Midnight in Paris,
atgyja bohema, legendomis virstančios istorijos. Knygose, tarkim Down and out in Paris and London, miesto
vaizdą griauna – ar puošia? – galo su galu nesuduriantys valkatos. Tai nei
filmas, nei knyga. Kaip ir bet kokiame kitame mieste, šiame galima nepatirti jo
dvasios, jei tik sėdėsi ant šaligatvio krašto ir dėbsosi į gatvės grindinį.
* * *
Senoviniame kabančiame šviestuve
įsiplieskė šviesos. Gelsvas laikrodis, kurio ciferblate nebuvo skaičių, vos
girdimai tiksėjo. Pasieniais savojo skaitytojo laukė marios tekstų, kiek
aukščiau jų dulkėjo laiką apgavusios vinilinės plokštelės. Ringo ir jaunasis
prozininkas sėdėjo knygyno kampe, netoli durų, gurkšnojo arbatą. Rinkosi
žmonės. Artėjo poezijos skaitymų metas.
– Būtų įdomu paklausyti.
– Nesąmonė, – metė Marcus. – Nesąmonė
rengti tokius vakarus. Tekstai turi būti atrandami ir skaitomi, o ne klausomi.
Tai ne koks mp3 įrašas.
Marcus į viską žvelgė kitaip. Ringo
jautė, kad jis – tas trečiasis objektas, kurio minties vagon netyčiomis pateko.
Kol kas Zola neįrodė nieko, Wordsworth liko nesuprastas, atėjo
Marcus eilė. Ringo, matyt, nežinojo, kodėl taip daro. Jis visiškai tuščias ir
pasimetęs. Išbandė visokius būdus išlikti. Prarado žmogų, su kuriuo vieninteliu
buvo gera leisti laiką. Atvirai ignoravo pasaulį, buvo išlaikytinis, kol
neišvyko į kitą šalį, ieškodamas darbo. Vėliau dar ir darsyk. Nesidairė draugų.
Viskas klojosi iš pažiūros gerai. Taip gyvena daugelis. Tada atėjo garsioji
kalendorinė pabaiga ir Ringo išvydo – tikrai? – žuvusią draugę. Viskas pakito.
Kiek per greitai. Jis leidosi į kelią, stengdamasis pažinti – pajausti ribas,
pažinti baimes, save. Viskas vyko kiek per greitai. Iš visiškai į nieką dėmesio
nekreipiančio žmogaus jis pamėgino išsyk tapti žmogumi, kuris apsvarsto viską,
neatmeta nieko. Taip jis priėjo prie tako į spontanišką Paryžių. Visur, kur tik
žvelgė, matė nepažinius dalykus. Viską, ką jautė, stengėsi perprasti.
Zola
neįrodė
nieko. Wordsworth liko nesuprastas.
Tikriausiai šiame kūrinyje paliesta per daug, tikriausiai poezija
nesidomėjusieji eilėraščio net ir negalėtų suprasti. Ringo pajuto, kad tapo
atviras Marcus idėjoms. Nesipriešino. Leidosi būgnų mušai (juk jo vardas toks
pat, kaip ir to garsaus būgnininko). Būgnai muša ritmą, o ritmas – vienas iš
pagrindinių vedlių.
– Sakei, kad žinai, kas yra geriausias
tekstas.
– O taip. Žinau.
Jiedu – kaip kadais suokalbio rašytojai
– nuleidę galvas kuždėjo ir diskutavo, šalia jų vyko trijų poetų eilėraščių
vakaras. Susirinko gal penkiskart tiek žmonių, kartkartėmis paplodavusių.
Niekas nekreipė dėmesio į du vyrus, įsitaisiusius knygyno gale, tyliai
besikalbėjusius apie geriausią Marcus tekstą. Per pertraukas tarp eilėraščių
keli išeidavo surūkyti po cigaretę. Daugelis gurkšnojo arbatą. Poetai pražilę,
ramūs.
Šurmulys baigęsis. Marcus išėjo
neatsisveikinęs. Ringo nuėjo prie senio, sumokėjo už arbatą. Kai grįžo, Marcus jau
buvo išėjęs.
Ringo sėdėjo ant geltonos patalynės.
Aplink šimtai knygų. Nebevartė jų. Susikrovęs daiktus, sėdėjo parimęs. Marcus
pasiūlė dar vieną, vėl kitonišką būdą, gyventi. Ringo, atrodė, priims juos
visus. Kol galop plyš siela, nebeišlaikiusi šitiekos aštrių kampų.
Paryžiuje dar nėsyk nesugriautą ramybę
pertraukė senis knygyno šeimininkas.
– Atidaryk duris, – piktokai rėžė.
Ringo suskubo paslėpti krepšį su
daiktais už lovos.
– Na, kaip sekasi turistui?
Senis priėjo prie vienos iš lentynų.
– Jei pavogei bent vieną knygą, užmušiu.
Na, ko tyli?
– Aš... Na...
– Geriau tyliai. Aš pasakysiu. Čia
mes anksčiau priimdavom rašytojus, o
jie, lyg atiduodami duoklę, išgarsėję pasakodavo, kad, va, nakvodavo mūsų
knygyne. Sakyk, o tu rašytojas?
– Ne.
– Tai ką veiki Paryžiuj vienas pats?
Ieškai kokio šūdino darbo ir galvoji, kad galėsi čia likti amžinai?
– Ne.
– Na ir teisingai. Nes negalėsi čia
likti. Ne dėl to, kad mes nepriimam rašytojų. Dėl to, kad aš pats kuriam laikui
išvykstu. Supranti?
– Taip.
– Gerai, kad susitarėm.
Senis darsyk nuožmiai apžvelgė patalpą
ir išėjo. Ringo stovėjo kaip įkirstas. Matyt, nebūtų galėjęs to tikėtis. Ką jis
iš tikrųjų bandė pasakyti, Ringo nesuprato. Žinojo tik tai, kad buvo
nebereikalingas. Paėmė už lovos paslėptą krepšį ir padėjo ant grindų. Gan ilgai
stovėjo ir žiūrėjo į jį, atkartodamas senio pasakytus žodžius, vėliau atsimindamas,
ką prieš gerą valandą papasakojo Marcus.
Vakaras prieš keletą metų. Jaunas prozininkas
tūno parimęs prie stalo gūdžioj nakties gūdumoj. Šalia paguldytas vyno butelis.
Jaunasis rašytojas įjungia kompiuterį, spokso į neapčiuopiamą popieriaus lapą,
kurioje viršuje, kairėje pusėje, laukdamas mirga juodas brūkšnelis. Jo mintyse
– Šekspyro veikėjai ir aibė kitų – iš knygų, iš filmų, tiesiog iš niekur. Štai Juliet – neregėto grožio naivi mergelė.
Štai Romeo – kiek nevalyvas, bet
žavus jaunikaitis. Štai dvi šeimos – vieni už kitus didesni mulkiai, panašesni
į Didžiajam Broliui paklūstančius partinius individus. Štai Tengo ir Aomame – ieškantys vienas kito, jaunojo rašytojo vaizduotėje
atrodantys kaip James McAvoy ir Keira Knightley. Visi jie sukasi aplink
tai, ko jaunasis rašytojas dar nemato. Jaučia, kad tai turi tikslą. Susikaupia
ir pradeda rašyti. Akys pamiršta mirksėti, bėga minutė po minutės, juodomis
raidytėmis užsipildo lapas po lapo, rankos nesiliauja plušusios. Regis, jos
dirba greičiau nei rašytojo protas. Regis, jos rašosi pačios, jos žino geriau,
kaip rašoma. Smegenys tik prižiūri, kad nebūtų didžiulių klaidų, kad viskas
eitų bent jau šiek tiek pagal planą. Išaušta rytas, rankos spaudžia paskutiniuosius
klavišus. Pro langą šviečia troški ryto saulė. Tai geriausias jo tekstas.
Šypsodamas, nors išsunktas, išsaugo jį.
Pabudęs, jaunasis rašytojas jaučiasi
pakylėtai. Visą naktį rašė, pagaliau pavyko. Niekas neperskaitys šio teksto,
nes niekas tekstų neskaito. Tam, kad tekstus skaitytų, reikia pasirašyti garsiu
vardu. Tik tada žmogus ryšis valandą kitą atiduoti skaitymui. Nesvarbu. Tegu
neskaito. Vien mintis, kad jis parašė tekstą, apjungdamas šitokią begalę į
vienas kitą nepanašių veikėjų, kerėjo ir šildė. Tai galėjo būti scenarijus
filmui. Arba šauni apysaka. Kas ten žino.
Įjungęs kompiuterį, dokumento nerado.
Apieškojo visas landynes. Nieko. Žemė slydo iš po kojų. Žodžiais nenusakomą
euforiją nustūmė širdgėla. Negi neišsaugojo?
Visą naktį rašė, kompiuterį pasidėjęs
ant kelių. Puikiai tai prisimena. Kompiuteris ant kelių? Paskui būtų,
tikriausiai, kompiuterį padėjęs ant grindų ir smigęs miegoti. Kompiuteris ant
stalo. Laidai sujungti ir apdulkėję. Nejudinti.
Parėmęs galvą rankomis stengėsi
prisiminti bent jau teksto idėją. Kad tik pavyktų parašyti darsyk. Šįkart ne
sapne. Šįkart tikrovėje.
Tekstas taip ir liko sapne.
Ringo stengėsi įsivaizduoti, ką pasakojo
Marcus. Nesisekė. Tai buvo sapnas. Pabandyk įsivaizduoti kito žmogaus sapną,
nagi, išdrįsk – visiškai kitoks pasaulis, kitoniški dėsniai. Viskas kitaip.
Geriausias Marcus tekstas liko
neparašytas, įstrigęs kažkur vyro pasąmonėje. Galbūt visos pastangos, kurias
Marcus dėjo rašydamas, buvo to vienintelio teksto įkūnijimas. O Wordsworth? Tąnakt Ringo darkart skaitė
eilėraštį. Šįkart pajautė kur kas daugiau – ir atšiaurią gamtos galią, ir
praradimą, ir nežinojimą, kur dėtis, ir tikėjimą tuo, kas aukščiau, ir viltį, ir
draugą, esantį šalimais, tiesiantį ranką. Tam, kad suprastų eilėraštį, reikėjo
atitinkamos nuotaikos – eilėraščio nuotaikos. Tąnakt Ringo perskaitė keletą
kitų poeto tekstų. Tintern abbey
nebeatrodė toks magiškas.
Laikas įšokti į savas vėžes. Čia jam
visai ne vieta. Kad ir kiek bandytų apsimesti kažkuo kitu, nepavyksta. Ringo
jau atsikratė juoduoju mediatoriumi. Dabar atsikratė ir rašteliu, kuriame
Leilos vardas ir telefono numeris. Tegu visa tai sprendžiasi savaime. Jis
nebesikiš. Tai ne jam. Ir toliau, matyt, gyvens paviršutiniškai, na, gal šiek
tiek giliau, nei antai pernai, o galop klausimai vis vien sugrįš. Gal tuomet
turės atsakymus.
Gūdžios nakties glūdumoj – siaučiant
vėjui, nors vėjas Paryžiaus gatvėse dvelkė tyla, ramybe, gal rimtimi – Ringo
išėjo, rankoje nešinas trimis atsitiktinėmis knygomis iš savo kambario lentynų.
Priešais Sena. Tiltai. Kažkas sakė, kad tiltai esti romantiškiausi iš visų.
Jis sustojo, atsitūpė ir ranka prilietė
šaligatvio grindinį. Vandenyje atsispindėjo gatvių žibintai, šviesoforai ir
pastatų stogai. Niekas jo nesuras, jei dabar pakils ir išeis.
Ringo atsistojo, pasitaisė drabužius,
patikrino, ar užsegta kuprinė, ir nuėjo gatve tolyn.
AN
2013.06.21
Vydmantuose ir Vilniuje
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
rock on