Karo laukas

KARO LAUKAS

Įprastame gyvenime tai vargu ar suvokiama. Vidurdienis, grįžtu iš darbo. Jei šie tankūs beribiai debesys nuslinktų, saulė būtų aukščiausiame taške. Dirbu paskutiniame prekybos centro aukšte pagrindinėje Vilniaus gatvėje. Ten niekada nebūna spūsčių ir erzelio. Negana to, sklinda kalbos, kad prekybcentrį greit remontuos, dėl to jau kurį laiką nesutinku nė vieno paklydėlio. Toks vertėjo gyvenimas. Galėčiau dirbti namuose, bet dingsta noras vien pagalvojus, kad teks tūnoti namie, žiūrėti į priverstinai išjungtą teliką ar šaldytuve sukrautą neliestiną maistą.

Kaskart, pareidamas į Šiaurės miestelį, matau tąpat. Tai senove dvelkiantys žmonės Antakalnyje, tiltas per upę, takas į kalvą, štai. Nauji pastatai be atminties. Teisingai Parulskis sakė, čia gyvenantys patys kuria miestelio prisiminimus. Štai, senoji darbo birža – lūkuriuoja koks penketas taikių vargetų. Pastatas senas, kaip ir visi čia. Šiek tiek toliau tyliai burzgia ramiausias Vilniaus baras, kuriame kainos ir aptarnavimo kokybė visuomet atgraso. Kiūtindamas tolyn, spėlioju, kas tame pastate buvo anksčiau, prie ruso, lenko? Gal valgykla? Kitoje kelio pusėje apleista dviaukštė belangė landynė, ant stogo eilė kaminų. Štai čia, matyt, prasideda Šiaurės miestelio praeitis, į kurią lįsti baugu. Durys aukštos, be rankenos. Čia niekas nenorėjo patekti, tad gal ir tadais jos nebuvo. Langai su grotomis. Čia nepateko nė vienas gyvasis, nė vienam išėjusiajam nė nebūtų šovusi mintis iš čia bėgti. Gatvė išsyk suka į kairę – žemyn. Čia medžiai seni, tankūs ir bemaž slėpiningi.

Visa tai – Šiaurės miestelis. Tuo dažniausiai apsiriboja mano Vilnius. Bet tai tikrai nėra viskas, antraip, matyt, mintis pasilikčiau sau, dienoraščiui, kurį gal kada pradėsiu rašyti.

Štai – mano namai. Galbūt labiausiai dėmesį traukiantis daiktas – senutėlė rezonansinė gitara. Ją įsigijau tik ką atsikraustęs, prieš mažiau nei metus.

Buvo ruduo, tinkamiausias metas įsigyti instrumentą. Nugirdau, kad netoliese gyvena gitaras gaminantis žmogus. Būtinai norėjau jį pamatyti. Tiek tekę girdėti apie Anthony Zemaitis, tą lietuviškai nemokantį žemaičių, kurio darbo vaisiais grojo ne vienas gerbiamas atlikėjas. Būtinai turėjau pamatyti panašią asmenybę. Paskambinau jam, pasakiau, kad ieškau gitaros. Gavau adresą. Prašmatnus, nors ir senas, generolų daugiabutis. Skambučio prie durų nebuvo. Jas atidarė į septintą dešimtį perkopęs vyras raginiais akinių rėmeliais ir nušiurusiais žilais plaukais. Sakė namie turįs tik keturias gitaras, visos kitos garaže. Dairiausi po tamsų butą. Nieko nereikalingo, viskas, ko reikia darbui. Instrumentų dalys, įrankiai ir nosį kutenantis medienos kvapas. Pasieny atremtos trys gitaros mažų mažiausiai pakerėjo. Tviskančios, viena su kita nepalyginamos. Vieną jų pagaminta veik vien iš metalo. Nė nesiteiravau kainų. Senis greičiausiai suprato, kad nieko nepirksiu, bet vis tiek paklausė, kokios ieškau. Nebrangios, bet geros, atsakiau. Senis nusijuokė ir pasakė, kad turi tokią, bet ji sulūžusi. Atsakiau, kad noriu pamatyti. Senis kreivokai žvilgtelėjo, bet gitarą atnešė. Na, ji nėra sulūžusi, tik labai sena ir įskilusi, tarė. Ne jis ją gamino. Pasakojo, kad prieš keliolika metų rado sendaikčių turguje, pataisė, kiek galėjo, bet įskilimo ant grifo netvarkė. Gitara visąlaik tūnojo namuose. Ją ir išmesti gaila, ir parduoti neverta, o jei noriu groti, turiu, va, tris čia, ir dar ne vieną garaže, pasakojo.

Štai ji, mano bute. Gamintojas neįvardintas, modelio pavadinimo nėra, serijos numerio, nenuostabu, taip pat. Rezonansinis diskas kiek parūdijęs, bet stygas pakeičiau, tad skamba visai neblogai. Aišku, su naujos gitaros skambesiu nėr ką lyginti, tačiau, pasakyk, kuo mieliau grotum? Nauja pigia ar sena malka, kuri atsimena veik tiek pat, kiek šie didieji Šiaurės miestelio medžiai?

Yra vienas bet. Už kelių gatvių – mano mergina, kuri kategoriškai atsisako užeiti. Suprantu ją. Ir pačiam dažnai kyla tokia nuotaika. Rodos, čia gyvenu, čia mano namai, bet norisi susikrauti daiktus ir išsinešdinti. Kodėl? Nežinau, ar šiais laikais dar galima įkyriai kartotis. Tik ką sakiau, kad labiausiai traukiantis dėmesį daiktas namie yra gitara, nors aš nei muzikantas, nei galintis tokiu tapti. Štai ir atsakymas.

* * *

Jis kaip visuomet vėluoja. Kaskart, kai susitariame susitikti, anksčiau baigiu darbą, kad pareičiau namo ir sugalvočiau, apie ką geriau pašnekėti, ko geriau vengti. Jis, kaip visuomet, pasirodo pusvalandžiu vėliau, išsiblaškęs ir išsekęs. Tai pirmasis kartas, kai susitinkame, po kelių metų? Po trejų, matyt.

Tai draugas iš senų laikų. Kartu studijavome, bet, kaip nutinka, po ketverių darnios bičiulystės metų teko išsiskirti. Išvyko į Suomiją. Kaip pats sakė, gaminti medžioklinius ginklus ir degtinę.

Aprodau jam, kaip įsikūriau, jis daug klausinėja. Ką dirbu, kiek uždirbu, ar turiu panelę, kodėl čia gyvenu, ar turiu mašiną ir taip be galo. Be abejo, ir aš klausinėju to paties. Po trejeto metų aklinos nežinomybės norisi išgirsti absoliučiai viską. Jis pasakoja ramiai šypsodamas – jo žydros pailsėjusios akys vis žybteli, nors kelios raukšlės ant kaktos primena apie sunkoką jo dalią. Neslėpsiu, kad susitikimo laukiau ne šiaip sau. Iš dalies tikrai norėjau su juo pakalbėti, šį tą prisiminti, nors dabar jis prieš mane, kalba, o nejaučiu nė menkiausio švelniai kirbančio jaudulio, koks užklumpa susitikus seną, bet kone amžiną draugą.

- Ei, seni, o tu žiūrėk, ir groti išmokai, - juokiasi, žiūrėdamas į gitarą.

- Pagrosiu, įvertinsi, - atsakau.

Jis sutinka, širdy virpteli jaudulys.

Išeinam į kiemą, atsiremiam į pastato sieną, gurkšnojam alų. Beregint praeina valanda. Šnekamės apie gyvenimą po mokslų, apie tai, koks betikslis dalykas yra mokytis nuo ryto iki pavakarių, kimšti galvą teorijomis, kurių niekaip praktiškai nepritaikysi, apie tai, kad tereikia vien praktinių įgūdžių, kad galėtum prasiirti sau vagą.

Galop išsinešu gitarą.

- Na na, įdomu. O žiūrėk, šitas diskas kam reikalingas?

- Kitaip skamba.

- Atsimenu. Kadaise kartu žiūrėjom koncertą, kuriame grojo panašia gitara. Taip?

- Keisti laikai, ne?

- Sako, geriausi laikai.

- Kas taip sako?

Saulė jau atsisukusi, šildo. Ervinas stebisi kiemu, sako, kad tai lyg kokia properša, visai nematyti, kas gatvėje.

Pradedu atsargiai kabinti stygas. Numanau, kad tobulai pagroti nepavyks, nes turiu stebėti jo išraišką, veidą, jį patį. Sugroju keletą Pink Floyd, Joy Division, The Beatles motyvų, stebiu. Jo veidas palengva apsunksta, akys merkiasi. Nėra galimybės pasipriešinti. Po minutės kitos jis jau užmigęs. Sėdi kaip sėdėjęs, tik galva nusvirusi. Atremiu gitarą, prieinu. Kvėpuoja ramiai.

Įvyksta tai, ko norėjau. Turėjau patikrinti. Tiesą pasakius, ši gitara tapo mano buvimo Šiaurės miestelyje simboliu. Ją turėdamas, kuriu rajono prisiminimus.

Trumpam jį palieku. Suradęs užrašinę, pažymiu, kad ir Ervinas užsnūdo. Jis jau trečiasis.

* * *

Kaip jau ir sakiau, turiu merginą. Jai nieko netrūksta – daili, sumani Ji jau apie mėnesį atsisako užeiti. Susitinkame arba pas ją, arba kur nors nueiname. Tiesa, jau daugiau nei savaitę nė neatsako į skambučius.

Prieš mėnesį mano bute, vėlyvą vakarą, žiūrėjome seną rusų laikų animacinį filmą, gurkšnojome arbatą. Kai juosta baigėsi, ji paprašė, kad pagročiau. Na, ne. Ji pasakė:

- Tu man niekad taip ir nepagroji.

Padariau, ko prašė. Pagrojau, vėliau pažvelgiau į ją, ji miegojo. Pamenu nusišypsojęs. Priėjau, apklojau. Susirangiau šalia ir žiūrėjau pro langą į apleisto pastato stogą. Po kurio laiko pajutau jos ašaras ant savo peties. Tą vakarą buvau pamiršęs, kad taip gali nutikti. Švelniai bakstelėjau į ranką, bet ji nepabudo. Servetėle nušluosčiau veidą. Spustelėjau delną, jis buvo šaltutėlis. Papurčiau, pašaukiau vardu, bet ji vėl nepabudo. Kad ir ką dariau, ji nepabudo. Buvo nepabudinama, kaip...

Belaukdamas pats užmigau. Ryte ji vis dar miegojo. Lūpos vos praviros, lyg bandytų kažką sakyti, tačiau tas ketinimas būtų sustingęs. Galvodamas, kad greit vis vien pabus, užkaičiau kavos, pagaminau pusryčius. Grįžęs, radau ją taip pat kietai miegančią.

Nenumaniau, ką daryti. Pasodinau ant kelių gitarą, suderinau stygas, o ji, lyg išgirdusi ją užmigdžiusį garsą, ėmė lėtai busti. Atsisėdau prie pat, apkabinau. Ji lėtai pramerkė akis. Jose vien kraujosruvos, paakiai patinę. Ji kurį laiką žvelgė į mane it mėgindama pažinti.

- Labas rytas, miegale, - pasisveikinau.

- Mhm, - numykė ir atsisėdo.

Tylėdami papusryčiavome. Ji pasakė norinti eiti namo, nes prastai jautėsi. Šokau lydėti, bet ji atsisakė.

- Kas nutiko, ką?

- Blogas sapnas.

- Tik blogas sapnas. Užeisiu vėliau, ok?

- Mhm.

Tądien pas ją neužėjau. Kaip ir kitą dieną. Susitikome mieste, nuėjome į kiną. Po seanso, kai žiūrovai brovėsi lauk, ji liko sėdėti.

- Klausyk, aš nenoriu, kad turėtum tą gitarą.

Nesiteikė paaiškinti.

Betylint, atėjo apsauginis.

- Mes tuoj eisim. Tik filmą aptarsim, gerai?

- Man reikia rakinti salę.

Pažvelgiau į jos akis. Tokios pat tuščios, kaip ir tą rytą.

- Kai tuomet grojai, užmigau. Bet tai nebuvo šiaip snaudulys. Atrodo, kad skambesys įsikabino į smegenis ir suspaudė taip stipriai, kad nebeliko jėgų klausytis. Nė nesupratau, kaip užsnūdau. Vieną akimirką dar viskas buvo gerai, kitą atrodė, kad nebesu savo kūno dalis, o tada bumbt – miegas.

- Tu sapnavai, - mėginau nuleisti.

- Taip.

- Ką?

- Nesvarbu.

Tiesą pasakius, nutuokiu, ką ji sapnavo. Ervinui pabudus, gal net žinosiu.

* * *

- Kas čia per velnias. Atsiprašau.

- Pavargęs gal buvai?

Neatsako. Stengiasi pasprukti nuo realybės, kurioje užmigo vos susitikęs su veik neįtikimai ilgai nematytu žmogumi. Mes abu tokie, bėgą nuo tikrovės. Man taip pačiam buvo nutikę. Pačioje buvimo Šiaurės miestelyje pradžioje, kai gitara tebuvo tik ką įneštą į butą.

Jis kurį laiką it nesavas vaikšto po kiemą. Pakviečiu užeiti į namus, bet pasukam į barą netoliese. Užsisakę alaus, įsitaisome už staliuko prie seno, matyt, hitlerininkų laikų motociklo. Dažnai čia ateinu, nors tik dabar šauna mintis, kad šis motociklas, kaip ir visas užeigos interjeras, nusako šio iš pažiūros sterilaus rajono esmę. Čia nieko lietuviško. Viskas, kas yra čia, iš okupantų laikų. Viskas, kas yra čia, sklidina lietuviškų ašarų.

Jis nužvelgia motociklą, paliečia kraugerišką korpusą. Kažkuri iš padavėjų praeidama piktai dėbteli. Įdomu, kaip ji nepriprato prie tokių situacijų. Juk visi, pirmąkart čia užeiną, stengiasi viską paliesti, pajausti.

- Matytas.

Jis atsisėda, aš gurkšteliu tamsaus alaus. Tyliai groja akustinis rokas. Kiti lankytojai lauke, girdžiu jų tylių kalbų šnaresį, it vėjo.

- Jau esu matęs šitą motociklą.

- Ane? Na, tokių motociklų buvo daug.

- Ne ne. Regėjau jį. Pas tave kieme.

Prisitraukiu arčiau jo.

- Sapnavau.

Jis nutyla, paragauja alaus, dar kartelį žvilgteli į motociklą.

- Čia visąlaik buvo valgykla. Pastatą pastatė prieš beveik pusantro šimto metų, visais laikais čia buvo valgykla. Tada suiro tie, kas čia ėsdavo, ir kurį laiką čia buvo, matyt, sandėlis. Norėčiau paspausti tam žmogui, kuris sumąstė tokio baro idėją, ranką. Atrodo, kad tai yra šių kelių gatvelių kultūrinis centras.

Jis šypteli.

- Niekada nebuvau tokioje vietoje. Išties originalu.

Klausydami muzikos, šnekučiuojamės apie Vilniaus barus, apie lankytojus, alų. Galop jis susiima už galvos:

- Niekaip negaliu prisiminti, ką sapnavau. Nors sapnas buvo velniškai ryškus.

- Geras ar blogas?

- Ką reiškia būti geru ar blogu? Kažkas iškyla. Taip, - porai minučių nutyla. – Buvo karas, aš buvau daug vyresnis, mane kankino. Pagavo, kankino ir sušaudė, bet vis vien likau gyvas, mačiau, kaip šaudė kitus. Visi raitėmės iš skausmo ir niekaip negalėjome mirti. Anie kalbėjo vokiškai. Nežinojau, ką daryti, eiti, aplinkui kriokė balsai, kažkas sprogo, aidėjo šūviai. Slėpdamasis mačiau, kaip kyla saulė. Dievaži, nė nežinau, kada pastarąjį kartą iš tikrųjų mačiau saulėtekį. Sapne saulė buvo ryškiai raudona, net ir pakilusi iš po medžių horizonto išliko tokia pat. Šviesa šaldė. Galėjau žiūrėti tiesiai į ją, akių visai neskaudėjo. Galėjau nė neprisimerkti. Staiga išgirdau sunkius žingsnius, į kaklą įrėmė kažką šalto, suriko vokiškai. Svetimos rankos sugriebė ir pargriovė ant šono. Tai buvo du vyrai kariškomis uniformomis. Vienas jų taikėsi į mane ginklu, panašiu į Mauser. Žinai, viršuje styranti apkaba ir plonytis vamzdis. Kitas kažką rėkė, bet vokiškai sapne nemokėjau. Jie mane išnešė į lauką, prie gilios duobės, kurioje buvo sumesti lavonai. Kažkas vis dar krutėjo, jų niekas nesiteikė nušauti. Mačiau jų veidus. Iškreipti nežmoniško skausmo, žmonės vis vien kabinosi į kitus, stengėsi pabėgti. Nedideliame aukštyje skrido lėktuvas, numetęs bombą visai šalia, ant kažkokio pastato. Iš jo liko tik menka pašiūrė, pakilo dulkių debesis. Kritau ant žemės. Kažkas mėgino bėgti, bet bėglį patiesė kulka. Atvedė ir daugiau žmonių – visi tokie pat seniai, kaip aš. Niekam netinkami. Juos visus sušaudė, jie visi krito į duobę pas kitus. Mane paliko. Paguldė ant nugaros ir ginklais daužė galvą. Peršovė kelį. Girdėjau juoką, nors nebegalėjau atsimerkti. Atrodė, jei atsimerksiu, jie šaus ne į koją, o į veidą. Kažkur vėl sprogo. Vokiečių juokas susiliejo su aimanomis ir lėktuvų antskrydžiais. Pajutau, kaip mane spardo. Vieną, antrą, trečiąkart, iki kol nukritau į duobę. Krūtinę pervėrė kulka, nors nebegirdėjau šūvio trenksmo. Jaučiau, kaip gęstu, bet niekaip negalėjau mirti. Jaučiau, kaip šalia ir po manimi raitėsi tokių pat kančių genami žmonės.  Keista, bet skausmą jutau tik spyrių metu. Rodos, kulkos mane tiesiog aplenkė.

Jis nutyla, tankiai kvėpuodamas.

- Ir tada pabudau.

Tikėjausi to, bet vyliausi, kad klystu. Vyliausi, kad visa tai tik mano paties niekuo neparemta kvaila hipotezė. Nebėra kaip bėgti nuo tikrovės. Tai tikrai vyksta. Pikta, kad mergina, su kuria pasiryžčiau dalintis bet kuo, turėjo patirti kažką panašaus.

- Negalvok, čia sapnas, - raminu, nes matau, kaip jam sunku.

- Nesuprantu, kodėl taip nutiko. Gal, kaip ir pats sakai, esame vietoje, kuri matė per daug? Gal tai kolektyvinė miestelio problema?

- Manai, kad sapnavai šias vietas?

- Esu tikras, kad duobė buvo netoli morgo.

- Manai, kad tai iš tikrųjų galėjo nutikti? – jaučiu, kad peršokome svarbią pokalbio dalį, bet sustoti neverta.

Nesugeba atsakyti. Išgėrę alų, paliekame barą. Jis teigia esąs pervargęs ir nori vykti namo. Palaukiu, kol atvažiuos taksi. Esu tikras, kad jis nepervargo, tiesiog norėjo kuo greičiau išsinešdinti.

Ilgai neužmiegu. Jau greitai švis, o vis dar guliu atmerktomis akimis. Ar įmanu užmigti tada, kai sužinai kažką itin pribloškiančio? Nė nesvarbu, tikėjaisi to, ar ne. Matyt, nuostabos faktorius visad suveikia. Svarstau apie ją, apie jį, apie juos abu. Nei ji, nei jis nesupranta, kas nutiko. Man tai jau trečiasis kartas. Po trijų kartų galima daryti išvadas. Po pirmojo tai tik įspūdis ar emocija, po antrojo tik viršun iškilę įtarimai. Po trečiojo jau galima įžiūrėti tam tikrą dėsningumą. Nė nesvarbu, ar ji papasakojo sapną, ar ne. Sapnas buvo baisus, mačiau tą iš jos akių, iš jos elgesio.

Suvokimas sapne nesąmoningas. Tai, ką suvokiame realiame gyvenime, suvokiame pastangų dėka, atrinkdami, ką, iš kurios pusės ir kada priimti. Sapne viso to nėra. Sapne suvokiame nesąmoningai, nes, ne taip, kaip realybėje, nesame visa ko valdytojai. Apsvarstydamas tai, ką regėjau pats, ką pasakojo Ervinas, tikriausiai galiu teigti, kad tokio pobūdžio, tai yra, tamsūs, sapnai iš dalies atskleidžia tai, ko šiaip jau sau negalėtum leisti. Pavyzdžiui, nemanau, kad galėčiau bet kam pasakoti panašų sapną, kurį tik ką išgirdau, žmonėms, neužsimindamas, kad tai arba sapnas, arba istorinis faktas, arba kieno nors fantazijos vaisius. Gal tai atskleidžia realybėje įprastus potyrius? Nes tai, ką pasakojo Ervinas apie emigranto dabartį, iš dalies siejasi su tuo, ką jis patyrė sapne – visad yra viršesnių, galinčių laisvai tai demonstruoti. Ervinas nepajėgė atsakyti, bet ar galime prisiminti ne savo praeitį? Tai, kas vyko kadaise, nors ir netiesiogiai, susiję su mumis. Kiekvienas menkas istorijos faktas svarbus.

Ak taip, mano sapnas.

* * *

Paskutinis dalykas, kurį mačiau prieš užsimerkiant akims, buvo susikaupusio kaimyno veidas. Vakarojome drauge. Vakaro kalboms įsisvyravus, žinoma, kalba pakrypo apie neseniai įsigytą gitarą. Norėjo pabandyti. Vienas brūkštelėjimas, antras, šiek tiek paderintos stygos. Apėmė žiovulys, į kurį anuomet jokio dėmesio neatkreipiau.

Atrodo, kad tai net ne sapnas. Visa, kas vyko po to, krypo žemyn. Lyg viskas būtų susiję.

Atrodo, kad tai net ne sapnas. Vilnius. Katedros aikštė. Tolumoj ant suolo kiūtojo vargšas jaunas poetas. Pažinau iš mažos užrašinės ir pamirštos cigaretės. Visi jie tokie, kol jauni – be vietos, be prasmės, tik su jų pačių įmintais klausimais, kurių nėra kam atskleisti. Sparčiai ėjau tolyn, matyt, kažkur vėlavau. Oras puikus – saulė it kiaurai švietė per pageltusius spalio lapus, šildė švelniais šilumos potėpiais. Einant pro Katedros bokštą, prasilenkiau su senyva moterimi. Akimirka lyg sustojo. Ji naiviai, gal kvailai, šypsojosi žengdama priešinga kryptimi. Akys lyg laimingo šešiolikmečio paauglio, pirmąsyk pajutusio susižavėjimo svaigulį – sklidinos gėriu ir nekaltumu. Moteris plačiai šypsojo. Burnoje vos vienas dantis.

Nuėjau iki universiteto, filologijos fakulteto. Tylu, tiesiog bauginančiai tylu. Paskaitos pasibaigusios, žmonės atsisveikinę iki rytojaus. Sustojau tik mūzų salėje, prisispaudžiau prie lango. Vaizdas į Pilies gatvę – niekur neskubą praeiviai, šen ten sušmėžuojantys valkatos. Kažko laukiau. Koridoriaus gale nuaidėjo artėjantys žingsniai. Į salę atėjo jaunas vaikis, gal pirmakursis. Praeidamas pro šalį, prie sienos pamatė pianiną. Neįžiūrėjau vaikio bruožų, tik neryškius kontūrus. Matyt, jis manęs irgi nematė. Pagarbiai apžiūrėjo pianiną, apėjo. Tikriausiai būtų galima numanyti, kad jis prisijaukinęs klavišus. Ar atvirkščiai – buvo prijaukintas? Nė nenumanė, kad buvo stebimas. Stovėdamas švelniai pagrojo kelias natas. Nuvalė dulkes nuo klavišų, nuo krašto. Pasitraukė, lyg ketindamas nueiti, grįžo. Atrodo, ir vertino, ir stengėsi įsiminti. Tai tikriausiai vienas gražiausių dalykų. Tai yra, stebėti baimingai pagarbų žmogų. Šitoks žmogus pripažįsta nesąs bejausmis, nesąs visa ko kūrėjas.

Staiga pasigirdo kurtinantis ūžesys. Vaikis prie pianino į tai nekreipė dėmesio, o gal nė negirdėjo. Per odą perbėgo šiurpas, panašus į tą, koks perbėga žiūrint ramią kino juostą, kai visai netikėtai nuo kulkos (ar nuo garso?) krenta žmogus. Perėjau koridorių, triukšmas nedidėjo. Lyg būtų sustingęs tarp sienų. Išėjęs į lauką, išgirdau variklių riaumojimą. Ėjau kuo arčiau sienų, nežinia ko išsigandęs.

Bibliotekos kieme sustoję tankai. Nauji – nei purvo, nei rūdžių. Kol kas visi užvesti,  nors nežinia, ar viduje kas sėdėjo. Stovėdamas prie vartų, prisiminiau skaitęs apie vokiečių ar rusų įvežtus naujus tankus. Žinoma, istorija visad šališka – gal to ir nebuvo. Bet štai jie prieš mane – prieš mano akis. Ar tikrai sapnavau Vilnių prieš septyniasdešimt metų? Prigludęs prie sienos, prisiminiau, kad ir vaikis toje salėje atrodė kitoks, apsirėdęs neįprastais nūdienai drabužiais.

Dabar, kai permąstau šį sapną, lyginu jį su galimu merginos sapnu, su tuo, kurį papasakojo senų laikų draugas. Tas, kurį išgyvenau aš, kitoks. Vyriokas sapnavo fizinį smurtą, dedu galvą, kad mergina taip pat – juk antraip nebūtų taip sureagavusi. Tačiau dabar svarstau, ar manasis nebuvo kandžiausias? Okupantų divizijos trypė ne pavienius žmones, bet visus apskritai, visą valstybę – tiek istoriją, tiek kultūrą, tiek ateitį.

Tankai nutilo. Po gerų dešimties (ar tikrai – juk sapne laikas teka, matyt, kitaip?) minučių liukai buvo praverti, vieni po kito išlipo karių uniformomis dėvėję vyrai, nuėjo kas sau – keletas į alma mater, kiti į skirtingas puses.

Bibliotekos kiemas tuščias. Tik aš ir tankai, gęstanti saulė, švelnūs vėjo gūsiai. Nugara į tankus, žvelgiau į tolumą. Nenumanau, kaip Vilnius atrodė prieš septynis dešimtmečius, mano vaizduotė pateikė jį tokį, koks yra dabar. Prezidentūra, kiemas, kuriame savivaliauja su potvarkiais valstybėje nesutinką disidentai, kiemas, kuriame šiokiadieniais ilsisi studentai – valgo sumuštinius, geria arbatą ar kavą, kalba ir juokiasi.

Tai buvo paskutinis vaizdas, kurį mačiau ten. Kitą akimirką jau buvau visai kitur. Galbūt man trenkė kareivis, galbūt besisukdamas tanko vamzdis.

Buvau numestas kažkokio pastato pasieny. Dabar to pastato nebėra – iškilęs naujas prabangus daugiabutis. Matyt, mane pabudino toks pat, kaip universitete, ūžesys. Variklių gausmas. Pakėlęs galvą, pamačiau tankų gurguolę, pravažiuojančią tolyn. Sustojo prie didelio pastato, prie tankų pribėgo tamsoje bevardžiai žmonės. Varikliai nutilo. Prasivėrė liukai. Girdėjau žingsnius ir tai, kaip susirinkusieji kalbėjo. Jutau tų žmonių džiaugsmą – juk viskas jų rankose, jiems niekas nesipriešins.

Nežinau, ar tai tikra – ar iš tiesų vyko. Retas kuris drįsta nagrinėti šios miesto dalies istoriją. Tik sklando daug legendų. Gali būti, kad tai, ką mačiau, tebuvo vienos iš legendų atgarsis.

* * *

Kad ir kaip ten bebūtų, jau savaitę bandau prisiskambinti, bet ji neatsiliepia. Vėl ir vėl prisimindamas sapnus, galiu spėti, kad gitara kažkokiu būdu įsūdo į pasąmonę tikrus ar išgalvotus istorinius įvykius. Istoriją galiu palikti snobams, man daug svarbiau tai, kad jau mėnesį esu visiškoj nežinioj.

Instrumentas atremtas į sieną.  Atrodo nekaltas. Ši istorija panaši į tas, kuriose meno galimybės viršija lūkesčius. Matyt, apie tai susimąsto daugelis, gal daugelis tai net ir patiria, tik tyli. Atsimenu, studijų metais, lyjant, lauke radau gitarą – šlapią ir nebepataisomą. Jai išdžiuvus, nebegalėjau suderinti. Tačiau kaskart, kai imdavau ją į glėbį, jusdavau, kad ji turi ką papasakoti. Atsimenu, dar mokykloje pažinojau vaikį, kuris gyrėsi turįs sovietų laikus menančią elektrinę gitarą. Pasakojo, kad buvo ganėtinai baugu groti, bet jis vis bandė, kol trūko viena, kita styga. Pakeisti taip ir neprisiruošė. Tokie dalykai vyksta. Gal manoji gitara turėjo papasakoti tiek, kiek įprastai neturi.

Prisimenu, kad netoliese gyvena gitarą pardavęs meistras.

Kita diena. Smarkiai lyja. Pribėgu prie lenkų generolų daugiabučio, įlekiu į laiptinę. Joje tamsu ir atsiduoda drėgme. Užlipu į trečią aukštą. Štai jo durys. Įsiklausau, neišgirstu nė menkiausio garso, tik lietaus švokštimą lauke. Keletąsyk pabeldžiu, nors prie durų jau yra skambutis. Kurį laiką niekas neatidaro. Pabeldžiu dar kartą. Girdžiu, kaip už durų kažkas krebžteli. Vėl pabeldžiu, šįkart smarkiau. Nieko.

Grįžtu namo, nežinodamas, nei kur dėtis, nei ką veikti. Darbo užsakymų jau apie savaitę nėra. Mergina ir toliau neatsiliepia. Parašau žinutę, prisijungiu prie skype – jos nėra. Vakarą praleidžiu tai skaitydamas, tai dėbsodamas į kvailas figūras TV ekrane. Mintyse skamba Pink Floyd`ų eilutė iš Nobody Home – I got thirteen channels of shit on the TV to choose from.

Ryte vėl nueinu prie gitarų meistro durų. Ir šįkart neįleidžia, nors tikrai žinau, kad jis viduje. Pastebėjau, kaip žmogaus kūnas užstojo šviesą durų akutėje. Šiandien nelyja, tik pučia bjaurus vėjas. Užeinu už kampo, prisiglaudžiu prie šaltos pastato sienos. Šiek tiek pakrapštau atmintį, atrenku ieškomo vyro veido bruožus, kūno sudėjimą. Man žūtbūt reikia su juo pakalbėti. Gali būti, kad neatidaro durų, nes yra skolingas ar turi kitokią dingstį slėptis.

* * *

Štai jis. Senis palieka laiptinę ir nesidairydamas eina manęs link. Lyg niekur nieko rūkau parimęs prie medžio. Jis pažiūri į mane tik prasilenkdamas ir išsyk pradeda eiti greičiau. Kiek palaukiu, kol nutols bent per porą dešimčių žingsnių, seku. Kvėpavimas trumpam sustabdytas. Ką jam sakysiu? Jis manęs nepažino. Beje, vienas kito nepažinome mes abu. Jis apsirengęs ilgu tamsiu lietpalčiu, užtikrintai žengia per balas, nors jau numano, kad yra sekamas. Prisigretinu.

- Laba diena.

Nustebęs dėbteli į mane.

- Ar ne jūs gaminate gitaras?

Senis nežino, ką atsakyti. Gali būti, kad slepia. Tačiau tada prisimenu, kad gitarų senolio veidas buvo padengtas raukšlėmis. Šio veidas, kaip tokio amžiaus vyrui, gan lygus.

Atsiprašau, kad sustabdžiau, bet jis nebeatsisuka. Kurį laiką stebiu jį nueinantį. Nepratarė nė žodžio. Gal tai ir buvo jis? Grįždamas prie medžio, pamatau iš laiptinės išeinantį senį, įsižiūriu. Veido nematyti. Belieka laukti. Matyt, žmogus pajunta, kad stebiu, atsisuka. Sustoja. Mus skiria daugių daugiausiai penkiasdešimties metrų atstumas. Nė neabejoju, kad tai jis. Lietaus lašai krenta ant galvos, veido, pečių. Nusibraukiu, o kaip tik tą akimirką senis pradeda bėgti. Vejuosi, jaučiuosi lyg nesavas – lyg tai, ką daryčiau, būtų visai ne mano veiksmai. Nebeturiu darbo, žmonių, ir štai gainiojuosi kaimynystėje gyvenančius senukus.

Štai jis. Man po kojomis. Besivydamas pakišau koją, senis nugriuvo. Bandė bėgti, bet sulaikiau. Žiūri į mane paklaikusiomis akimis – suprantu, kad neatpažįsta, kad bėgo dėl kitų priežasčių. Padedu jam atsikelti, o jis keikiasi ir bando ištrūkti.

- Ką tu čia blet darai? Seną žmogų kankini, – meta.

- Kodėl bėgi? – klausiu ir veduosi atgal į laiptinę. Pastebiu, kad kažkas mus stebi pro langą. Gali būti, kad tuoj iškvies mentus, tad reikia grįžti į namus. Į jo namus.

- Reikia blet ir bėgu, - meta, bet jau nebebando ištrūkti.

- Einam pas tave, pakalbėsim.

Jo akys liūdnos ir pasimetusios. Nesuprantu, kodėl. Manęs jis neatpažino. Aš jam niekas.

Bute šilta. Pasiūlo sėstis ant nudriskusios sofos. Šalia nė vienos gitaros. Senis pasirodo po kelių minučių, nešinas dviem arbatos puodeliais.

Senis atsisėda prieš mane ir tyli.

- Kodėl bėgai?

- Tai kaip čia nebėgsi ble, - kerta. – Kam vytis?

- Aš tik noriu pakalbėt.

- Neturiu tų pinigų, tiesiog neturiu. Ne tai man galvoj. Aš čia išvis ne prie ko esu, ko vis lįst reikia.

- Nesuprantu, apie ką tu.

- Ką čia tu pisi protą. Visi jūs tokie. Tai davai – išsiaiškinam, kad jau pagavai.

Apsidairau, išlošdamas laiko. Pamatau pelėsį ant sienos ir tinklu žemyn besileidžiantį vorą. Senis, matyt, nuo kažko slapstosi. Gal išties skolingas, kaip kažkam už kažką skolingi dauguma lietuvių.

- Aš čia visiškai ne tam, - sakau. – Aš dėl gitaros.

Jis įtariai mane nužvelgia. Siurbteli arbatos.

Atsistojęs, užtraukia užuolaidą. Kambaryje vos įžiūrimai tamsu, bet senis nejungia šviesų.

- Kam užuolaida?

- Priešais gyvena sesuo, matė mus. Čia mūsų ženklas. Jei užtraukiu užuolaidą, pagalbos nereikia. Nusirenk striukę, pakabinsiu.

Jis grįžta, vėl atsisėda priešais.

- Kaip ji?

- Kas?

- Atėjai dėl gitaros ir nežinai, apie ką kalbam?

Šypteliu.

- Prisimenu, kaip tau ją atidaviau. Senutė. Surūdijusiomis stygomis, pakrypusiu postygiu. Kaip ji?

Kurį laiką tiesiog žvelgiu jam į akis ir nieko nesakau. Jis bėgo manęs nepažinęs. Atsivedė į namus, jau mane matydamas. Palaikė kitu, kažkodėl jam pikto linkinčiu. Ir vos užsiminiau apie gitarą, jis, regis, beregint suprato, apie ką bus kalbama.

- Tiesą pasakius...

- Blogai. Kai ją paėmei, negalvojau, kad prisiversi tvarkyti. Tiek darbo reikėjo įdėti.

- Blogai, - pritariu. – Atrodo, kad būtų geriau, jei jos neturėčiau.

- Negi taip manai?

- O jūs taip nemanote?

- Na matai, pradėjom gražiai bendrauti ir iškart ėmei kreiptis gražiau.

- Kas vyksta, kai ja groji? – klausia, išsyk topteli, kad senis visąlaik žinojo šią paslaptį.

- Žmonės užmiega ir sapnuoja. Kaip supratau, sapnuoja tai, kas šiose gatvėse vyko praeityje.

Suprantu, kad jis man ne priešas. O juk ieškojau jo tam, kad mažų mažiausiai primuščiau už tai, kad sugriovė ramybę. Matyt, taip gyventi jau esu pripratęs. O štai jis sėdi prieš mane ir, atrodo, nekaltina nei savęs, nei manęs, tik klausosi ir bando patarti.

- Taip. Mano galva, tai negerai. Būtent dėl to gitara, kurią pasiėmei, ir buvo tokia apleista. Niekad negalvojai, kodėl ji tokia neprižiūrėta? Nepamenu, kas, bet kažkas yra sakęs, kad priemonės kurti meną įgeria emocijas, įvykius į save ir saugo. Manau, tai buvo grindžiama tuo, kad menas atspindi visuomenės gyvenimą ir beveik be išimties remiasi tuo, kas buvę anksčiau. Atrodo, kad ta gitara yra puiki šios teorijos iliustracija. Kiek ją turėjau, visad patirdavau kažką panašaus. Galima sakyti, sužinojau nemažai Šiaurės miestelio istorijos. Bet kas pasakys, tai istorija ar ne. Tai istorikų darbas.

- Kaip tai patirdavote?

- Grodavau, o naktimis sapnuodavau.

- Mano atveju viskas kitaip. Pats nieko nepatiriu, tik besiklausantys žmonės.

- Vienu ar kitu atveju tai ne tavo reikalas. Kaip sakiau, istoriją tegu analizuoja istorikai.

- Ką siūlote daryti?

- Jei ją išmestum, gal kažkas atrastų. Gali sudeginti.

- Galiu ją jums atnešti?

- Jokiu būdu, - griežtai metė. - Sakyk, negi taip blogai, kad gitara nėra paprasta?

- O ar sakiau, kad blogai?

- O tau atrodo, kad senas žmogus patikės, jog pas jį ateina jaunimas pasidžiaugti dėl muzikos?

Baigiu gerti arbatą.

- Atrodo, visai nebegaliu susikaupti. Likau vienui vienas. Dėl gitaros mane paliko mergina.  Viskas slysta iš rankų, ir, jei atvirai, šiaudo, kurio galėčiau laikytis, nėra.

Senis ilgai tyli. Pastato tuščią puodelį ant stalo.

- Už mano garažo yra vieta, kur mūsų niekas nematys. Atsinešk ją ten rytoj vakare. Juk supranti, kad vienas ateiti negali.

- Kaip tai?

- Tau svarbu išsaugoti santykius, o ateidamas vienas, teišspręstum savo paties problemą. Ji netikės ir net neturės pagrindo tikėti, kad viskas baigta. Antra vertus, tokių dėmių visad bus.

Dingteli, kad jis sako gryną tiesą. Nudžiungu, bet išsyk užklumpa šioks toks nerimas – žmogus, kurį turiu atsivesti, griežtai atsisako bendrauti.

* * *

Laikas iki kito vakaro, regis, buvo gerokai sulėtėjęs. Taip sutapo, kad tai – mano ir Augustės diena. Iki šiol jos vardo neminėjau, bet tai – patys suprantate – istorijos pabaiga. Negaliu palikti bevardžių artimųjų. Iki šiol vengiau to. Maniau, kad ji nesugrįš, arba pats nenorėsiu pas ją sugrįžti.

Susipažinome lygiai prieš metus. Veide buvo užgimusi menka šypsena, lyg primenanti, kad visa, kas bloga, tėra Vilniaus akademikų požiūrio spragos, kad tai, kas varė į neviltį, išties nepakenkė mano keliams. Prieš metus tai buvo saulėta vasaros diena. Gaila, kad susipažinome taip, kaip nūdienoj įprasta. Vienas susirašinėjimas po kito, galop susitikimas. Pašnekesiai. Taip praslinko metai. Permečiau atminty viską, kas mums nutiko. Visus pradžiamokslius ginčus, švelnias akimirkas, laimingas akimirkas, siaubingas akimirkas, girtas naktis, kai išsiskirdavome išsipykę. Gitarą. Niekad nemaniau, kad savame visiškai niekuo neypatingame gyvenime bus kažkas, ką galėsiu papasakoti. Tik nežinau, kas patikės. Ar patikėjote? Ar ir toliau galvosite, kad Vilnius esti pasakų miestas, kurio švyturiai leidžia mums apie jį žinoti absoliučiai viską? Gal ir ne. Kad taip galvotumėte, tikriausiai turėjau parašyti kokį nelaikšį tekstą. Ne. Čia visai kas kita. Čia realus gyvenimas, toks, koks ir turėtų būti tikros prozos pagrindas. Būtų gerai įtikėti, kad Vilniaus istorija dar neištirta. Ji lenda į viršų, tiesia savo žalstelėjusias rankas mūsų link, lyg pati primintų, kad, ei, dar kažko nežinome, arba tiesiog jaučiame gėdą pripažinti, kad šios vietos praeitis – tai ne mūsų, o tų, ant kurių spjaudome. O laikas, o laikas iki vakaro slinko tiesiog velniškai lėtai.

Norėjau miegoti ilgai. Taip būčiau sudeginęs keliomis valandomis daugiau. Pabudau šeštą. Narstymas iš kampo į kampą, nuo kompiuterio iki knygos, nuo pusryčių iki pietų stalo. Viduje visiška nežinomybė. Vien pagalvojus, kad jos neprikalbinsiu, stingsta širdis ir veržiasi nerimo atodūsiai. Vidurdienis. Kelionė pėsčiomis. Nelijo, švietė rami saulė. Sustojau prieš jos daugiabutį. Atsisėdau ant vienintelio suoliuko kitoje gatvės pusėje. Jos lange tamsu. Užuolaida užtraukta, nors galėjau lažintis, kad kartą už jų sušmėžavo daili jos figūra.

Praėjo beveik valanda. Atmintimi dar kartą perbėgo mūsų buvimo kartu akimirkos. Visiškai nieko ypatingo – tas pats, ką patiria daugelis kitų porų. Nors man tai – tema, apie kurią sau pasakoju dienų dienas. Peržvelgiau ironišką šiandienos tiesą – Augustė nutolusi, vaidino, kad jai niekas nerūpi, nors prieš kurį laiką galvojome įsikelti į mūsų pirmuosius namus. Kai pergalvojau paskutinį mūsų istorijos skyrių, supratau, kad tai absurdas. Ji pabijojo gitaros, kurios, jei būtų paprašiusi, jau nebebūtų.

Po valandos ji pagaliau išėjo iš namų. Laikrodis ant riešo rodė ketvirtą valandą. Mačiau ją tolstančią. Gal paskutinįkart ją mintimis iškoneveikiau kvailiausiais žodžiais, lėtai artėjau. Ji vilkėjo dailią violetinę palaidinę ir juodą sijoną iki kelių. Plaukai palaidi. Kurį laiką tiesiog stebėjau, galvodamas, kaip į ją kreiptis, ką sakyti. Burna džiuvo.

Prisivijau, ji nė nesulėtino. Persimetėme keliomis trumpomis frazėmis. Pasakė, kad matė mane pro langą. Matė, bet vis tiek išėjo. Bandžiau ją nuraminti, paaiškinti, kas vyko. Stengiausi papasakoti viską, ką žinojau. Kai užsiminiau, kad šiandien jos neliks, Augustė, regis, atlyžo. Staiga viskas vėl buvo gerai. Mačiau jos ramią šypseną. Taip buvau jos pasiilgęs! Regis, reikėjo tik vieno sakinio. „Šiandien sudeginsim tą prakeiktą gitarą“.

* * *

Ir štai mes čia. Šešta valanda. Senio garažas. Šiek tiek lynoja.

- Mes tikrai nepaklydome?

- Jis sakė laukti čia. Trečias garažas, - atsakau. – Pirmas, antras, va mūsų. Tuoj ateis.

- O jeigu ne?

- Patys ja atsikratysime.

Praeina kelios minutės. Už rankenos laikau instrumento dėklą. Gitara sunki. Kirba mintys, ar pavyks, ar degs metalinės korpuso dalys, ar lietus netrukdys. Išgirstame čežant žingsnius. Pasirodo senis, kuris, atrodo, visai nenusiteikęs kalbėti. Jei ne mes, visa tai dabar nevyktų. Situacija kiek primena anekdotą apie suomius, kuriame du suomiai nueina į barą, užsisako alaus, o po pusvalandžio vienas sako, esą geras alus. Dar po pusvalandžio kitas tarsteli: mes čia susirinkome kalbėti ar gerti?

Senis atrakina garažą. Jame bent dvidešimt gitarų.

- Ar visas darėte jūs?

Senis linkteli. Kažką sukrapštęs, eina į lauką. Užrakina duris. Paima iš manęs dėklą.

Sekame iš paskos. Tiesiai už garažo yra nedidukė užuovėja – uždanga iš medžių lapų ir tankių krūmų.

- Dedam čia, - sako senis, guldydamas gitarą ant žemės.

Apipila ją degiu skysčiu. Stebime, sulaikę kvėpavimą. Senis kurį laiką žvelgia į ją, lyg atsisveikindamas.

Lėtai atsitupia, įžiebia degtuką. Krisdamas lietaus lašas jį užgesina. Augustė spusteli delną. Senis pridega dar vieną, slėpdamas delnu prideda prie instrumento. Šokdama pasirodo ugnis. Senis atsistoja prie mūsų. Vieningai stebime – medis linksta, stygos paeiliui sutrūkinėja. Niekad nemačiau degančio muzikos instrumento. Ir, dievaži, daugiau nebenoriu matyti. Kraupu, kai pagalvoji, kad muzika yra vienas kertinių ramsčių gyvenime, o priemonė šiam ramsčiui atsirasti štai skęsta liepsnose ir, regis, rauda, nes pati nėra kalta už tai, ką kitiems skambant jai teko patirti. Augustė suspaudusi delną. Jos akyse ne ką mažesnis sąmyšis. Seniui, regis, tai nerūpi, tačiau ir aklam aišku, kad tai tik kaukė.

- Atrodo, būsiu tau skolingas gitarą, - taria senis, dar užpildamas skysčio – už ugnies liežuvių nieko nematyti.

Tyliu. Neatrodo pagarbu atsiliepti.

- Aš jau senas. Gal ir nespėsiu visų išparduoti. O pats, matyt, ieškosi naujos. Ar draugė groja?

Augustė droviai nusijuokia.

- Tai, matyt, būsiu skolingas dvi, - jis lengvai nusišypso. Atsistojęs tarp mūsų, abu apkabina per pečius.

Stebime liepsną, kol gitara sudega. Lieka tik apvalus metalinis diskas, dėl kurio instrumentas buvo išskirtinis, ir kelios smulkios metalinės detalės, kurios, matyt, bus palaidotos po žeme.

Senis paspaudžia ranką, žadėdamas, kad kitą dieną susitiksim. Apkabina Augustę. Padėkojęs, išeina.

- Už ką jis dėkojo? – klausia.

- Nežinau. Ar pameni, kokia šiandien diena?

Ji nusišypso ir pakšteli į skruostą.

Gitara vis gailiai inkščia, lyg prašydama atgailos. Šįkart istorijos užuominos liko paskendusios praeity. Šis vakaras – tik mudviejų. Ir greičiausiai naujų planų ateičiai, nes, velniava, gitara iš tiesų kiek pristabdė gyvenimo tėkmę.

AN.

2013 rugpjūtis – gruodžio 4d.