Visa tai užgimė
dar praėjusių metų birželį, kai į kompiuterį pasibeldė žinia apie tolimų 14-ųjų
pavasarį vyksiantį Apocalyptica
koncertą. Taip jau gyvenu – jei pirmąją akimirką, vos sužinojęs, pasakau sau
vyksiąs į renginį, niekad sau kelio nepastoju. Jei iš pradžių nejaučiu
užtikrintumo, minties ieškoti bilietų nė nesvarstau. Gal tai yda. Nors tai
leidžia vykti tik į pačių artimiausių atlikėjų pasirodymus. Mamontovas, Foje,
Clapton, Placebo, Apo. Ir štai jie vėl čia, ar ne? Kaip išlaukti? Kam jiems tos
sėdimos vietos? Kam tas – kas?! – orkestras?
Klausimų visa
eilė. Dar rugpjūtį, ilsėdamiesi pajūry, bilietus įsidėjom į lentyną, turėdami
šešis su puse mėnesio atsakyti į iškeltus klausimus.
Prisipažinsiu
pats sau – buvau nutolęs nuo Apo ir nuo suomių muzikos apskritai. Buvau
pasinėręs į kitą muziką, į kitas idėjas, pradėjau minti kitokio gyvenimo kelią.
Mėnuo sekė kitą, keitėsi metų laikai, palaipsniui grįžau. Kiek sunkiau, nei
tikėtasi – juk šįkart vienam artimam žmogui, kuris mano buvimą šalia kenčia jau
daugiau nei trejus metus, visai nemėgstančiam nieko, kas panašu į metalą,
išskyrus keliolika Metallica kūrinių, teko įrodyti, kad Suomija – tai ne heavy metal sinonimas.
Kantriai pažindinau su, jaučiu, kai kuriomis anksčiau girdėtomis kompozicijomis
– Bittersweet, Farewell, Faraway, Nothing
Else Matters, Cohkka, aplenkdamas Inquisition
Symphony ir visas jos mielas aštrias bičiules. Galop pavyko.
Ir štai kovo
dvidešimt pirmoji pagaliau atėjo. Sėdome į automobilį, paėmėme porą pažįstamų,
kad būtų smagiau, ir leidomės į duobių miestą, kuriame susitinka Neris su
Nemunu. Valanda kelio, o mieste – kelio remontai ir jokių pastangų nurodyti apylanką,
vietomis leistinas greitis net 80 km/h, nors spaudžiant vos 50 automobilio
pakaba verkia taip, lyg būtų vežama miško takais. Įsitikinę, kad miesto
automechanikai gali tikrai daug uždirbti, pamatėme, kad nėra kelio nuorodų. O
kodėl ant namų nėra gatvių pavadinimų? Hm... Kažkaip, dairydamiesi ir klausdami
linksmų žmonių (aišku, juk jiems nereikėjo po duobes važinėti), pasiekėme
tikslą. Visą ironiją ir žiauroką sarkazmą palikau ir automobilių stovėjimo
aikštelėje, ir savo bakalaurinio darbo idėjų kely. Gana. Viskas. Beliko gera
valanda.
Taip keista, kad
nereikėjo skubėti. Visi lėti, lyg būtų susirinkę į kongresų rūmų klasikinės
muzikos vakarą. Na, panašumų būta. Tą akimirką, kai kažkoks keistas berniokas
atvėrė duris, regis, visos mintys tiesiog dingo. Pasibeldė suomiškos muzikos
trolis, nešinas šluota, ir iššlavė viską, kas nederama.
Ant scenos –
vietos, paruoštos orkestro nariams. Kažkieno kontrabosas, kažkieno bosinė
gitara. Iš palubių sklindanti hipnotizuojanti, laukimą kurstanti muzika.
Belaukdami pradžios, kalbėjomės apie – pasakojau apie – kolektyvo susikūrimą,
apie koncertus Lietuvoj, stebėjom žiūrovus. Jie patys įvairiausi. Nuo paauglių,
pasipuošusių Apo atributika, iki patyrusių rokerių, nuo jaunų šeimų su
mažamečiais žaismingais pypliukais iki garbaus amžiaus vyrų bei moterų, nuo
paprastų ir niekuo neišsiskiriančių žmonių iki apgailėtinų bei pajuokos
objektais buvusių šalies popkultūros – nesiverčia liežuvis sakyti „muzikantų“ –
atstovų...
Ilgai nelaukus,
beveik nevėluojant, koncertas prasidėjo. Mandagiai paplojome, o Avanti nariai sugrojo trumpą preliudą iš
Wagner Reloaded kompozicijų, kuris
peraugo į vieno artimiausių kūrinių motyvus... Ir, na ką gi, po trejeto su puse
metų – well, hello, Apo! Vienas po kito – Mikko,
Paavo, Perttu ir, aišku, Eicca. Į
ausį sužnabždu: Cohkka. Ir
nesuklystu. Tai prasidėjo. Kažkokia sunkiai nusakoma, lyg ir tobulumo gyslelę
turinti būsena. Visiškas tikslumas, Apo narių ekstravagantiškumas, Avanti
orkestro indėlis, pavertęs Apo kompozicijas nepamirštamais kokybiškiausios
muzikos kūriniais, nušlifuotas muzikinis talentas – tai buvo kovo 21-osios Apo
koncerto dvasia.
Pradėjus groti
Mėnesieną – Quutamo – pasijautėm, lyg
čia mūsų nebūtų – lyg būtumėm tuose šimtuose laiko atkarpų, kurias užpildė
būtent šio kūrinio garsai – o priešais – šie keturi velniškai brangūs atlikėjai
bei pustrečios dešimties orkestro narių. Ją sekė legenda tapusi Fight Fire With Fire – nejučiom
prisiminiau prieš ketverius metus vykusį jų koncertą ir šią kompoziją jame –
publika, regis, įsivažiavo, kai kažkas išdrįso pripažinti, kad kūrinį
atpažįsta. Eilinįkart suveikė bandos instinktas – jei jau kažkas išdrįsta
paploti ir surikti, reiškia, įsižiebė žalia šviesa.
Tik prieš
septynias dienas, sėdėdamas arenoje ir klausydamasis Eicca žodžių, esą bus pagrota kompozicija, kurios jokiame kitame
ture kolektyvas negrojo, pajutau, kokia, po velnių, yra trapi taika. Peace. Iki skausmo pažįstama melodija,
bet kelianti tik džiugesį ir ramybę. Tiek anksčiau, tiek per šią, tiek per
sekančias keturias – Birth Pain, Ural,
Cortege, Rage of Poseidon – akys buvo įsmeigtos tik į sceną, kol kas tik
kojomis galėjau mušti ritmą, palinksėti galva į taktą. Kaip dieną aišku, kad
Apo koncertas su sėdimomis vietomis tiesiog negali baigtis taip, kaip
prasidėjo.
Eicca rėžus dar
vieną juokelį – darysime pertrauką pagal
klasikinės muzikos tradiciją, tad galite pasimėgauti gėrimu, o didžiausi metalo
fanai – konjaku – stojo pusvalandžio tyla. Mačiau tai, kas bus po to. Ar
suklysiu, galvojau? Ant scenos pasirodys Perttu
Kivilaakso, atsisės pačiame viduryje ir sugros, matyt, Psalm. Čia jau bėda tiek mano, tiek visos internetinės visuomenės.
Aišku, neklydau. Bet visai nesvarbu, kad buvo galima nuspėti keletą detalių. Į
internetinius puslapius gyvenimo siužetus metantys vartotojai jausmo, emocijos
ir atmosferos įkelti negali. Kol tai priklauso tik šiai akimirkai – matyt,
galime būtų ramūs visi, kas gyvą muziką vertiname labiau nei bet kokią kitą
garsų samplaiką. Po Lullaby – iki pat
širdies gelmių savo jautrumu visad prasibraunanti Bittersweet. Kiekvienas žodis, kiekvienas violončelės virpesys,
kiekvienas kūrinio krypties vingis ore tapo, regis, apčiuopiamiausiu dalyku.
Na, o jei jau gali kažką apčiupti, reiškia, kad ramybei atėjo galas. Tikrai
taip. Per Worlds Collide (prieš akis
iškilo 2009-ųjų gegužė, kompiuterio ekrane iškilęs iTunes programos langas, tyliai sklindanti Worlds Collide melodija – neklausk, kodėl tai prisiminiau, taip
tiesiog nutiko) pradėjo ardytis keletas trenkčiausių tipų, nepabijojusių šokti
net ant apsaugos darbuotojų. Perttu
akimis sugavo vieną jų ir tėviškai pagrūmojo pirštu, kas mažų mažiausiai
prajuokino. Matyt, pamačius, kad situacija gali tapti sunkiai suvaldoma, arba
po Worlds Collide, arba po Path (Path!!!)Perttu rėžė: I wanna see you all fuckin` standing!,
ir situacija tapo visiškai nevaldoma. Tokia, kokia ir turi būti tikrame roko
muzikos koncerte! Ludwig Wonderland.
Vėl pasilenkiau prie ausies, tariau: Šitas bus žiaaauriai geras. Ar kažką
panašaus. Tai kūrinys, nukeliantis į visai kitokį pasaulį. Jame tranki roko,
klasikinė arba šių samplaika neegzistuoja. Neegzistuojame ir mes. Ten spalvos
ryškios – the grass was greener –
šypsenos nuoširdesnės, niekas neskuba, išskyrus laiką. Džiaugiuosi, kad vieną
iš brangiausių kūrinių išgirdau apimtas būtent tokios nuotaikos. Grace. Niekad neteko svarstyti, kurie gi
Apo kūriniai man esti artimiausi, bet, manau, Grace yra vienas iš tokių. Dar ir dar ir dar kartą nusistebėjau,
kiek daug gali intrumentinė muzika. Atrodo, po visų šešiolikos kompozicijų
abejingų visai nebeliko. Ta įvairi publika su džiaugsmu sugėrė net ir At the Gates of Manala(vis dar su
džiaugsmu prisimenu kadaise pagal šią parašytą eilėraštį) su Inquisition Symphony.
Apo nariai
trumpam atsisveikino. Laukėme paskutinių taškų. Nothing else matters. Visa tai
priminė Foje spalio pabaigoje, kai visa arena buvo apšviesta telefonų ekranais
ir blykstėmis (o taip norėtųsi, kad žmonės iki šiol naudotųsi
žiebtuvėliais...). Būtent po šio Metallica
kūrinio atgijo nuotaikos, jog daugelis nėra linkę galvoti, tik siūbuoti
pavėjui. I Don`t Care. Daina
sušvelninta, įterpta gal kiek per daug orkestro. Tad kilo kaip ir romantinės
baladės įspūdis, o žiūrovai, na kaip gi kitaip, pradėjo siūbuoti rankomis. O
tie, kurie nesiūbavo, rėžė tiesą: If you
were dead or still alive / I don`t care / I don`t care / And all the things you
left behind / I don`t care... Na ir siūbuok, ir mojuok rankomis, na ir
apgauk tu taip žmones. Prisimenu Jurgį
pernai metais, kai kalbėjome apie Pink Floyd`us. Kai grupės nariai atvirai pasišaipė
iš publikos, o šioji, taip susižavėjusi, kad su ja bendraujama, šaukė YEAH!Ir juokinga, ir, dabar pagalvoju, tiesiog žiauriai
liūdna. O gal aš tiesiog nesuprantu – gal yra natūralu balade laikyti tokias
eilutes? Tai gali būti nauja santykių forma. Kita vertus, dabar, kai fizinės
savybės vertinamos labiau nei vidinės, gal ir suprantama – sutinki žmogų,
patinka, būnate kartu, nusivili dėl kažko, ir ramiai, besišypsodamas, dainuoji:
if you were dead or still alive, i don`t care... Matyt, tokias kalbas
pasiliksiu draugų ratui ir vakarams su alaus bokalais.
Hall of the Mountain King. Renginio
pabaiga pradėta taip, kaip įprasta. Some
classical music (atodūsis minioje), iiiiiir – nieko. Odė džiaugsmui, kurią atliko Perttu.
Prapliupome juoktis – matyt, iš visiško netikėtumo. Kas būtų galėjęs tikėtis
Europos Sąjungos himno Apo koncerte? Na, nebent šiądien, kai europietiškos
sienos tampa blankiomis, laisvai perbraižomis tos šalies, iš kurios neturime ką
paimti, tik keiksmažodžius. Ir pagaliau eilė atėjo tikrajai Hall of the Mountain King.
Tai trys
valandos, kurios atminty išliks. Ne tik dėl muzikos – ir dėl nuoširdaus Apo
narių bendravimo, ir dėl tų artistiškumo, ir dėl Perttu juokelių bei visiško atsipalaidavimo, ir dėl Eicca pasakojimų apie Lietuvą, ir dėl
nuolatinių Paavo raginimų,
adresuojamų publikai, ir dėl to, kad jaučiuosi sau žiauriai dėkingas už tai,
kad kažkada seniai seniai pamėgau Cohkka
ir pradėjau klausytis Apo įrašų. Be jų, atrodo, gyvenimas būtų daug blyškesnis.
APO!
AN.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
rock on